Apie vairuojančius žiemą, vairuotojų mokytojus ir mirti norinčius pėsčiuosius

Apie vairuojančius žiemą, vairuotojų mokytojus ir mirti norinčius pėsčiuosius

PERSPĖJIMAS: šis tekstas buvo perpublikuotas iš mano senojo tinklaraščio Nemiegu.lt

Ar ne tiesa, kad tai, kaip moki vairuoti, geriausiai išryškėja žiemą?

Prieš kokias tris savaites (o gal dvi), kai ėmė snigti kasdien, galvojau, suplyšiu iš piktumo. Kadangi žiema iki tol buvo labai švelni ir sausa, kai kurie gudragalviai vasarinių padangų nepasikeitė į žiemines. Kiti gi, tikėjęsi šiltos žiemos, pirkosi dėvėtas itin senas (tokių guma sukietėjusi). Ir kai pasnigo bei pašalo, keliai virto čiu0žyklomis, o valytuvai vos spėjo valyti tešlą nuo langų, visi ėmė vilktis 30-40 km per valandą greičiu. Suprantu, baisu, juk pirmas sniegas. Tačiau mano dideliam pykčiui ( aš vairuodama kažkodėl vis pykstu) visi taip vos judėjo ištisą savaitę. Net juokinga būdavo: su savo vos kelių dešimčių arklio jėgų po kapotų varikliu pajudėdavau greičiau ir sėkmingai sau važiuodavau pirma, o iš paskos vos per vos judėdavo visi galingieji ir brangieji. “Medinės padangos ir prasta tarpinė tarp vairo ir sėdynės”, – tokį paaiškinimą turi mano brangiausias.

Ši žiema pirmoji, kai oficialiai mokausi mašina slydinėti traukydama rankinį stabdį. Važiuojame už miesto, į apleistą aikštelę, nes mieste gi pamatę tokius veiksmus pareigūnai nesvarbu kur – aikštelėje ar gatvėje – skirs ne tik baudą, bet ir teises lieps padėti į šalį. Taip važinėti pamokyti mane prašiau brangiausią gal jau du metus kokius, pagaliau išsizyziau. Kartu, žinoma, beveik poros kilometrų traselę pravažiuoti nori ir daugiau žmonių, neretai važiuojame ten su draugais. Ar žinot, kodėl to taip intensyviai prašiau?

2010 m. prieš žiemą, kai pradėjau važinėti, buvau visiškai žalia. Pusantrų metų mašina stovėjo, o aš bijojau. Sėdau vairuot, nes taip reikėjo. Kai atėjo žiema (o visi pamenat, kokia gūdi ji buvo), kas kartą išvažiavusi tirpau iš baimės, bijau važiuoti greičiau. Kai reikėdavo stabdyti, stabdžiau tiesiog spausdama stabdžius iki dugno. Kartą išlėkiau iš kelio, nes užblokavau stabdžius norėdama neįvažiuoti į priešais esančią mašiną, o maniškė nuslydo į šalį. Teko raute rauti mano senuką Nissan Sunny iš tos sniego krūvos. O kažkurią naktį važiuodama pasiimti brangiausio iš kito rajono vos nepartrenkiau dviejų žmonių, ėjusių keliu (šaligatviai, mat, apsnigti buvo). Buvo visiškas plikledis, blokavau ratus, persirikiuoti nebuvo kur, o mašina ėmė slysti šonu. Išsigandau nesvietiškai. Ir supranti, kai apturi tokių įvykių, kad nebežinai, ką reikia daryti žiemą, kad tą mašiną suvaldytumei. Štai kodėl šią žiemą prašiau brangiausio nusivežti mane kažkur, kur galėčiau paslydinėti su mašina saugiai ir suvokti, ką ir kaip ji daro. Turiu pasakyti, kad jau vienas paslydinėjimas duoda kokį šimtą kartų daugiau drąsos ir suvokimo važiuojant.

Keista, kad iki šiol nėra įrengta tokių “pasibandymo” aikštelių komerciniais tikslais. Anksčiau kažkada žiniasklaidoje buvo minėta, kad valdžia rengiasi įrengti tokias aikšteles, kuriose būsimieji vairuotojai galėtų išmokti manevruoti esant slidžiai kelio dangai, ledui ir pan. Tačiau neužteko pinigų ir idėja taip ir liko idėja. Todėl visi klevai važiuoti vos pasninga bijo taip, kad apskritai susėda atgal į troleibusus. Mano bendrakursis vienas iš tokių. “Aš nenoriu vairuoti per sniegą”, – sakė jis šį savaitgalį, nors visos gatvės iš esmės net sausos, nekalbu jau apie sniegą ant jų. Manau, kad ne aš viena būčiau tokia, kuri susimokėtų kažkiek pinigų už galimybę pusvalandį “pasidraskyti” specialioje aikštelėje tam, kad suprasčiau, kaip gi mano mašina juda, stoja, sukasi, valdosi. Žinoma, labai daug tokių, kurie slidinėja nebijodami griežtų baudų, tačiau net ir jie manau, mieliau rinktųsi saugias ir nebaudžiamas aikšteles.

Su tuo pačiu klevuku kalbėdama prisiminiau ir vairavimo pamokas. Kai mokiausi vairuoti, pasirašiau visur, kur prašė instruktorius, nors ir mačiau, kad jis neišpildo to, ką žadėjo. Pavyzdžiui, mokomasis turėtų turėti vieną pamoką rūke, lietuje, taip pat – naktį. Nemažai laiko praleisti specialioje aikštelėje, kurioje būtų mokomasi statyti automobilį, važiavimo T formoje, estakada ir pan. Visas pamokas pravažinėjau rytais be jokio rūko ar lietaus. Tiesa, buvo žiema, tačiau važinėjau gerai nuvalytomis gatvėmis. Bendrakursis klevas lygiai taip pat – atvairavo be jokių specialių išbandymų. Tiesa, jam teko patirti dar instruktoriaus stūgavimus tuomet, kai jis vairuodamas mašiną vienu ratu pataikė į duobę. Maždaug, guolį išlauši. Tada jis vairavo vakarop, jau sutemus. Mano sesė, pavyzdžiui, dabar vis vairuoti mokosi, skundėsi, kad jos instruktorius visai nevažiuoja su ja į aikštelę. Todėl ji nemoka pastatyti automobilio ir net neįsivaizduoja, į kurią pusę ką kada reikia sukti, kai sukinėjiesi vietoje. Baisu.

Apskritai kalbant, mokymo sistema iš tikrųjų yra ydinga. Apie moralus ir pamokslus, staugimus ir barimus esu girdėjusi ne iš vieno žmogaus. Tačiau čia – uogos. Baisiausia yra tai, kaip didžioji dalis instruktorių moko žmones pasistatyti automobilius: “Va, matai, pagaliukas fortkėj matosi, dabar susuk vairą iki galo ir važiuok atbula”. Tokias frazes girdėjau mokydamasi vairuoti aš. Gerai, kad pati nemažai su brangiausiuoju pasivažinėjau ir mokiausi mašiną statyti visur be sakymo “pagaliukas ten”, “pagaliukas kitur”. Realiame gyvenime juk pagaliukų nėra prie mašinų kampų, o ir įsivaizduoti tą mašiną tarp pagaliukų sunkoka. Galvojau kažkada, kad tokiose aikštelėse galėtų būti pripirkta automobilių “lavonų”, sustatyta, o atvažiavus iki aikštelės, jeigu jau taip gaila tos mašinos, galima būtų persėst į gerokai prastesnę ir paprastesnę ir su ja mokytis važinėti tarp tikrų automobilių, o ne įsivaizduoti automobilius tarp pagaliukų.

Kitas dalykas – instruktoriai nemoko žvalgytis. Na, neabsoliutinu – dažnas instruktorius nemoko žvalgytis. Jam, apsikarsčiusiam papildomais veidrodėliais, bepigu vairuoti nesižvalgant. Tuo tarpu klevukas, persėdęs prie nuosavo automobilio vairo, nesugeba pasukti kaklo, nežino nieko apie akląsias zonas ir apskritai – galinio vaizdo veidrodėlis dažniausiai egzistuoti pradeda po metų, šoninio vaizdo – po gerų kelių mėnesių. Tai kaip galima tokį žmogų išleisti į kelius važinėti vieną? Po to ir būna tokie klevai, kuriems amžinai automobilių galai sudaužyti, nes jie nemeta žvilgsnio į galinio vaizdo veidrodėlį ir nepasižiūri, ar jų kas nors yra prieš kirsdami per stabdžius. Neseniai tokiam vienam vos neįvažiavau į galą, nes anas važiuot nemokėdamas kalbėjo telefonu ir nusprendė, kad patogiau kalbėti bus jeigu jis vos mirktelėjus žaliai sustos. Ir kirto per stabdžius. O toje vietoje, kur anas nusprendė pastoviniuoti, trumpai deganti sekcija į kairę ir visi susispaudę stengiasi kuo greičiau pravažiuot sankryžą, priešingu atveju – niekas nespėja ir susidaro kamščiai. Taigi, klevas per stabdžius, aš irgi, stabdžiai blokavosi ir aš čiuožte, kadangi sniegas ir slidu, į klevo užpakalį. Gerai, kad sustojau – arti, bet sustojau. Kaip gi tu nepyksi ant tokio, kai važiuot nemokėdamas, klevais apsikarstęs, jis, velniai griebtų, dar telefonu kalba. Ir per sankryžą važiuodamas vėliau telefono nepaleido iš rankų – pirmu bėgiu visą sankryžą, nes gi kai viena ranka vairą laiko, kita – telefoną, laisvos rankos perjungti pavarai nėra. Košmaras.

Ne ką geresnės nuomonės esu apie pėsčiuosius, kurie, nesuprantu kodėl, nesaugo savo gyvybių, galūnių nors pasiusk. Kartais norisi atsidarius langą apšaukti vieną kitą, nes kantrybės maža, o ir galvoti už šimtą begalvių nesugebu.

Pavyzdžiui, kaip reaguoti į praeivį, kuris į nereguliuojamą pėsčiųjų perėją įšoka tada, kai beprotiškai sninga ir keliai nevalyti, o mašinos pakankamai arti. Gal reikėtų tokį narsuolį bausti už tai, kad sukelia avarinę situaciją ir kelia grėsmę ne tik savo, bet ir aplinkinių gyvybėms? Juk kai tokios eismo sąlygos, automobilio stabdymo kelias pailgėja neįmanomą kiekį kartų. Ar protinga tuomet net neapsižvalgius eiti per perėją? Juk ne automobiliui skaudės, o pėsčiajam, galų gale, tikimybė netekti gyvybės yra labai didelė, o vairuotojas blogiausiu atveju tiesiog susitrenks. Kas, kad sėdės kalėjime? Juk pėstysis bus miręs per savo kvailą galvą.

Dar mane labai erzina mamos. Aš apskritai ne vien žiemą vis stebiuosi, iš kur tokių neatsakingų atsiranda – vietoje to, kad gerai apsižvalgytų ir į perėją eitų atsargiai, pirmiausia į kelią kiša vežimėlį su vaikučių, o tada lipa pačios. O dabar, kai nuolat vos vakaras ateina tamsu nors į akį durk, mamos galėtų pasirūpinti ir atšvaitais. Ne paslaptis, kad mėgsta lietuvaičiai tokiu metu tamsius drabužius iš praktinių sumetimų, tai galėtų jau ir atšvaitus susidėti. Kartą brangiausias važiavo Kaune jau gerai sutemus ir į perėją nežymėtą (tik ant kelio zebriukas pasitrynęs) iššoko tamsiai apsirengusi mama su tamsiu vežimėliu. Nei žvalgėsi, nei ką. Ar galima taip daryti, kai esi atsakinga ne tik už savo gyvybę, bet ir už mažo vaikelio?

Ir dar – nesuprantu kodėl, bet jau seniems žmonėms žiemą visiškai nebesinori gyventi. Eina bet kur, bet kaip, o svarbiausia, kad ne šiaip eina, o VOS paeina. Pavyzdžiui dar šįryt važiuojant į darbą matėm močiutėlę, kuri gi vos pasiramsčiuodama lazduke ėjo per kelią ten, kur perėjos nėra, o abipus pusnys belenkokios. Ir stovi močiutė kelkrašty, bando užlipt į tą pusnį, lazduke banksnoja, o mašinos čia pat važiuoja. Tai argi taip galima? Na, kodėl, jūs man pasakykit, turėčiau jaustis kalta dėl tokiam nesisaugančiam žmogui nutikusios nelaimės? O faktas, kad jausčiaus! Dar kita gi babytė nusprendė kirsti didžiulę gatvę per mirksinčią žalią. Ir eina, o raudona seniai jai dega, paskubėti jėgų nebelikę. Tai gerai, visos mašinos stovėjo, o jeigu kokia važiuotų įsibėgėjus? Net jei ji važiuotų leistinu greičiu, padariniai senam žmogui būtų negrįžtami.

Ir ką dabar su tais senoliais daryti? Mano močiutė tai, ačiūdie, bijo per gatvę eiti ir eina tik gerai apsižvalgiusi. Bet jai viso labo 70 metų. O vyresnieji tarsi pakvaišta. Kažkur buvo kalbama, kad nuo tam tikro amžiaus reikėtų itin dažnai tikrintis sveikatą ir kitus gebėjimus, gal ir čia reikėtų tikrinimą padaryt kažkokį? Tik va, kaip? Ir skaitai komentarus po straipsniais apie nelaimingus įvykius: “vairuotojas lochas”, “aišku lėkė”, “gal girtas buvo”, “per tokius ir žūsta žmonės”. O kad pėstieji patys pamiršę tą faktą, kad privalo saugotis, niekas nekalba. Bent vieną dieną akyliau pastebėkite, kaip žmonės vaikšto per gatves, suprasit, apie ką aš.



Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *