Itin paprastas ir gerokai per brangus „Microcar M.Go“

Itin paprastas ir gerokai per brangus „Microcar M.Go“

PERSPĖJIMAS: šis tekstas perpublikuotas iš mano senojo tinklaraščio Nemiegu.lt

Save esu linkusi vadinti technologijų žurnaliste. Be to, redaktorius sužinojęs apie mano automobilines meiles, pasiūlė pamėginti rašyti ir apie tai. Aš, aišku, neatsisakiau, nes automobiliai ir vairavimas yra didysis mano džiaugsmas. O gal kas nors dar pamena, kaip bijojau vairuoti vos gavusi vairuotojo pažymėjimą ir pusantrų metų sėdėjau prašydama visur mane visų pavežti?

Taigi tie laikai baigėsi. Ir kartais nuo karto nuo šiol mano rankose atsidurs vienas ar kitas automobilis. Naujesnis, senesnis, įdomesnis, nuobodesnis – nesvarbu, nes, matyt, koks automobilis bebūtų, visur jis ras savų gerbėjų, savą auditoriją, ir savų heiterių. Kadangitechnologijų blogą jau turiu, nusprendžiau, kad, matyt, automobilių blogo nereikia. Juolab – moterys, kalbančios apie automobilius, yra itin mėgiama heiterių tema. Todėl Nemiegu.lt kartais bus tai, ko anksčiau čia nebūdavo. Mano pastebėjimai apie pačius įvairiausius automobilius, kuriuos teks išbandyti. Pastebėjimai ne kaip kokios ten po kapotu laisvalaikiu besikrapštančiomis merginos, o tokios, kuri mėgsta vairuoti ir pasitaikius progai pavažiuoti su kitokiu nei turimas automobiliu nedvejoja.

Kol kas mano sąskaitoje yra keturi nauji automobiliai. Trys iš jų – premium klasės „Lexus“. O vienas, apie kurį papasakosiu, itin egzotiškas ir automobiliu tik “dėl akių” vadinamas „Microcar M.Go“. Apie jį ir noriu papasakoti.

2013 06 06. Vladimiro Ivanovo nuotr.

„Microcar M.Go“ iš tiesų yra visai ne automobilis, tik panašus į jį. Po priekiniais ratais varomo automobiliuko kapotu iš tiesų yra pusės litro motorolerio variklis. Taip padaryta neatsitiktinai, nes „M.Go“ tinkamas vairuoti labai jauniems vairuotojams. 15-mečiams, nė neturintiems vairuotojo pažymėjimo. Tokio automobilio vairuotojui užtenka išsilaikyti vairavimo teorijos egzaminą „Regitroje“ ir viskas – jau galima traukti tiesiai į gatves. Aš, atvirai sakant, nežinau, kaip vertinti tokią tvarką – viena vertus džiaugiuosi, kad yra tokia galimybė, kita vertus baisoka susidurti su tokiu įgūdžių neturinčiu vairuotoju gatvėje.

2013 06 06. Vladimiro Ivanovo nuotr.

Aišku, kol mikroautomobilių Lietuvoje bus daug, praeis nemažai laiko, nes toks automobiliukas realiai įperkamas tik gaunantiems gerokai didesnes nei vidutines pajamas. Patys pagalvokite, ar išgalėtumėte savo 15-mečiui vaikui nupirkti automobilį, kuris naujas kainuoja kiek per 40 tūkstančių litų? Ir greičiausiai toks automobilis važinėjimui būtų tinkamas 3-4 metus, o tada atžala paprašytų „normalios“ mašinos. Galbūt vyresnio amžiaus žmonėms, į kuriuos, beje, mikroautomobilis orientuotas irgi, toks variantas būtų tinkamesnis, mat jiems tokia transporto priemonė tarnautų gerokai ilgiau. Man keistoka tokia automobilio kaina, tačiau suprantu, kad viena vertus ją išdidina technologiniai reikalavimai, kad automobilis būtų itin lengvas, važiuojantis ir su itin silpnu motoriuku, turėtų neprastą išvaizdą ir šuolaikinius atributus. Kita vertus, tai prancūzų darbas, kurie dirba tikrai ne už tą pačią sumą, kaip kokie indai kurdami “Tata Nano”. Visgi, importuotojui reikėtų gerai pasukti galvą ir pritaikyti pirkėjams palankų pirkimo/nuomos/išsimokėjimo už mikroautomobilį būdą, nes kol kas didžiajai Lietuvos daliai tokia transporto priemonė ne pagal kišenę.

2013 06 06. Vladimiro Ivanovo nuotr.

Taigi, „M.Go“ labai paprastas ir itin negalingas automobiliukas, kurį reikėtų lyginti su motoroleriu. Kadangi šie automobiliai yra skirti L6e kategorijai, daugelis jų techninių rodiklių ribojami įstatymasi. Pavyzdžiui, tokie automobiliukai turi sverti ne daugiau nei 350 kilogramų. Taip pat ribojama ir variklio galia arba tūris. Galia turi neviršyti 4 kilovatų, o tūris – 50 kubinių centimetrų. Bet čia suteikta laisvė pasirinkti vieną iš reikalaujamų rodiklių, todėl „M.Go“ variklio tūris – visi pusė litro. Beje, aš važinėjau su dyzelinu varomu mažyliu, tačiau jų yra ir benzininiais varikliais. Beje, „M.Go“ greitis ribojamas iki 45 kilometrų per valandą. Bet mano testuotas automobiliukas isibėgėjo iki 57 kilometrų per valandą.

2013 06 06. Vladimiro Ivanovo nuotr.

„M.Go“ yra siauresnis ir trumpesnis nei normalus automobilis, bet aukštesnis. Todėl ir vairuotojo vieta čia įrengta aukščiau nei įprastame automobilyje. Tai gana keista, nes viską matai lyg ir iš aukščiau, bet esi itin mažas. Beje, vietos tiek virš galvos, tiek kojoms yra labai daug, aš būdama 168 cm ūgio netgi turėjau prisistumti sėdynę, kad galėčiau vairuoti patogiai.

Mikroautomobilis neturi mechaninės pavarų dėžės, neturi ir automatinės. Vietoje jos yra variatorius, toks pats, koks būna ir motoroleriuose. Jis leidžia lėtėti atleidus greičio pedalą ir bėgėtis jį spaudžiant be jokio pavarų junginėjimo. Vaikinai, apžiūrėję „M.Go“ variatorių, nusprendė, kad jį įmanoma pasikoreguoti ir išspausti greičio daugiau – iki kokių 90 kilometrų per valandą. Aišku, variatorius turi savų minusų – pavyzdžiui, mikroautomobilis neleidžia pajudėti iš vietos švelniai, jis šauna į priekį. Lygiai taip pat, kaip ir pavažiuoti atgal. Arba atleidus akceleratorių jis gana greitai lėtėja, todėl važiuojantiems iš paskos tokio mikroautomobilio vertėtų būti atidiems, nes stabdžių žibintai neužsidega.

2013 06 06. Vladimiro Ivanovo nuotr.

Kalbant apie saugumą, „M.Go“ gamintas apie jį galvojant. Pats automobilis, nors plastikinis, yra ant tvirto metalo rėmo, vairuotojui skirta saugos pagalvė, yra saugos diržai. Odinės sėdynės turi aukštesnius kraštus ir prilaiko vairuotoją bei keleivį posūkiuose. Automobilis, kuriuo važinėjau, dvivietis, tačiau jų yra ir keturviečių, tik tam, kad tilptų papildomi keleiviai, aukojama vieta bagažinėje. Dviviečio automobilio bagažinė tokia didelė, kad į ją lengvai galima sudėti ne tik moksleivių kuprines, bet ir rimtesnį krovinį. Tiesa, maksimali leidžiama „M.Go“ masė – 650 kilogramų.

Šiaip jau, turiu pripažinti, kad jei man būtų buvę 15 metų ir būčiau gavusi tokį automobilį, su juo važinėčiau nepaisant nieko. Tikrai – patogu, greičio gyvenvietė per akis. Tačiau kai jau vairavau ne vieną „tikrą“ automobilį, „M.Go“ pastebiu minusų, su kuriais susitaikyti reikėtų laiko. Pavyzdžiui, mano bandytasis mikroautomobilis buvo jau gerokai pavažinėtas ir, matyt, nė kiek nesaugotas, todėl priminė barškutį ant ratų – net menkiausi nelygumai reiškė, kad plastmasės, iš kurių jis padarytas, girgždės, barškės, čežės, trinsis ir t.t. Nepatogiai padaryta ir vairuotojo vieta bei vairas. Nepaisant to, kad sėdi aukštai, vairas nereguliuojamas ir nusileisti jį žemiau, kad vairuojant nevargtų nugara ir rankos, neįmanoma. Todėl ilgesnėse kelionėse paprasčiausiai užsiknisi. Galų gale, iš proto pirmuosius važiavimus veda jausmas, kad automobiliukas posūkyje apsivers. Aš dar neišmokau pasitikėti technika, nors taip, žinau, kad ji tikrai daugelį darbų padarys geriau nei žmogus. Ir posūkiuose aukštai sėdint ir važiuojant aukštesniu, bet labai trumpu automobiliu, panašu, kad tuoj op, ir gulsi ant šono. Aišku, čia mikroautomobilis nenuvylė nė karto, nes posūkius jis gali važiuot kone maksimaliu savo konstrukciniu greičiu.

2013 06 06. Vladimiro Ivanovo nuotr.

Bandytojo „M.Go“ kliuvo ir dizainas. Niekaip nesupratau, kodėl automobiliukui parinkta tokia forma, toks aukštis ir t.t. Juk galima buvo orientuotis į “Smart”, mažų miesto automobilių klasiką, ir rezultatai būtų buvę geresni. Visgi, naujesni „M.Go“, turintys kitokias modifikacijas, atrodo patraukliau, o „M-8“, naujausias „Microcar“ modelis, primena „Mini“. Tiesa, pagrindinis „Microcar“ konkurentas „Aixam“ naujausią modelį irgi pasigamino panašų į „Mini“. Susitarė? Ar prancūzai nusprendė dizaino paslapčių mokytis iš vokiečių?

P.S.: visos nuotraukos yra Vladimiro Ivanovo, “Verslo žinių” ir “Verslo klasės” fotografo. Vova, ačiū!



Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *