Kaip Lietuvoje vis dar atsiranda nemokančių lietuviškai

Kaip Lietuvoje vis dar atsiranda nemokančių lietuviškai

PERSPĖJIMAS: šis tekstas perpublikuotas iš mano senojo tinklaraščio Nemiegu.lt

Stoviu šįryt parduotuvėje. Ieškau automobiliui sausinti tinkamos šluostės, krapštausi apie gyvūnų prekes. Ir prieina prie manęs moteris, rankose laikydama tokį iš siūlų pintą kilimėlį. Na, pigią maksiminę meksikietiškų kilimų padielkę, įprastai tiesiamą kaimo trobose ir reiškiančią esą interjero akcentą. Nesvarbu, tebūnie.

Ta moteris manęs laužyta rusiškai lietuviška kalba klausia: “Ar čia yra kaina?”

Pagalvojau, kad neprimato, pasakiau, kad yra kaina, kad jos laikomas kilimas kainuoja tiek ir tiek pinigų. Moteris nuėjo atgal iki vietos, kur rado kilimėlį, rodo pirštu į kilimų krūvą, varto juos, ir bado į iškeltą stendą su kainomis geltoname fone. Ir klausia: “Bet čia ne tas pats?”

O ant stendo aiškiai didelėm raidėm ir skaičiais parašyta, kad ten siūlai. Ir jie kainuoja dukart mažiau nei tas jos rankoje laikomas kilimėlis. Pasakiau, kad ne, kad ten siūlai, o ne kilimėlis. Ir nežinau, ar jos kilimėliui taikoma akcija. Aiškumo dėlei turiu paminėti, kad kalbėjausi aš su ja lietuviškai, o ji man rusiškai/lietuviškai viską sakė.

Ir galiausiai, kai moteris pradėjo badyti pirštu į siūlus ir sakyti, kad tai čia šitie, “nitki” (rus. siūlai), supratau, kad ji nė velnio nemoka perskaityti, kas parašyta lietuviškai etiketėse. Ir pritrūkau žodžių.

Suprantu, kai lietuviškai nemoka vos kelis metus gyvenantys atvykėliai, bet kai tau maždaug 60 metų, kai nepriklausomoje Lietuvoje gyveni bent jau paskutinį 20-metį, nekalbėti, neskaityti, nesuprasti lietuviškai yra tikrų tikriausia gėda. Ir liūdna, kad tokie žmonės nemato prasmės stengtis, nors visa informacija aplink juos iš esmės yra lietuvių kalba. Vis tiek atsiras kažkas, kas jiems viską paaiškins rusiškai. O man (bent šiandien) norėtųsi, kad jie įdėtų nors lašą pastangų.



Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *