Apie vaikų svajones: kaip kartu su bičiuliais mažojo žurnalisto svajonę pildėm

Apie vaikų svajones: kaip kartu su bičiuliais mažojo žurnalisto svajonę pildėm

Jeigu reikėtų sudaryti savo prasmingiausiai praleistų sekmadienių sąrašą, šis, be abejo, užimtų pirmąją vietą. Ir ne tik todėl, kad daugumos ankstesnių sekmadienių aš neprisimenu.

Šį sekmadienį susirinkau savo keturis kolegas, su kuriais sutarėme išpildyti vieną vaikišką svajonę. Yra toks kasmet vykstantis projektas “Vaikų svajonės”. Į puslapį internete nugula šimtai, tūkstančiai vaikų, gyvenančių sunkiomis sąlygomis, socialinės rizikos šeimose ir pan. svajonės.

Seku šį projektą nuo pat jo atsiradimo. Vis skaitydavau, kokios tos vaikiškos svajonės, ir, pamenu, buvo momentas, kai piktinausi, kad vaikai nori tokių dalykų, kaip telefonai, žaidimų konsolės, kompiuteriai, planšetės. Atrodė, dievuliau, gi vaikai yra iš sunkiai gyvenančių šeimų, o čia tokie norai.

Bet ilgainiui atėjo suvokimas, kad netgi jei esi vargšų vargšas, svajonių turi turėti. Ir tikrai nėra taip, kad turėdamas dešimt litų kišenėje svajosi apie žaislą, kainuojantį 9,99 Lt. Tikrai ne! Svajosi apie tokį, kokį turi draugas, klasiokas, kokį matei reklamoje, svajosi apie tą, kuris kainuoja kelis šimtus. Ir jeigu turėsi galimybę išsakyti savo norą su viltimi, kad galbūt tau pavyks gerų žmonių dėka gauti norimą žaislą, įrenginį, prietaisą ar kažką, ko tau labai smarkiai norisi.

Žinoma, tarp tų vaikiškų svajonių yra ir tokių, kur vaikams reikia žieminių batų, striukių, drabužių, kitko. Tačiau vėlgi, ar tai, kad gyveni skurdžiai, reiškia, kad tik tiek ir gali norėti. Ne.

Pasakoju jums apie tai vien todėl, kad mano asmeninėje paskyroje Facebook’e į diskusiją leidosi vienas veikėjas, pareiškęs, kad vaikai tokie, kurie nori telefono išmanaus ar ko, yra blogai auklėjami. Dieve, ir tai sako žmogus, pats neužauginęs nė vieno. Nuo kada didelės svajonės yra blogas auklėjimas?

Baigiu moralus, aš tikiu, kad suprantate mano idėją apie dideles svajones, užvedančias, motyvuojančias, skatinančias kažko siekti, kažką daryti, kažkuo tikėti. Ir tikiu, kad žinote, jog svajoti privalo visi, ir jeigu suaugusiems tos svajonės kažkur išgaruoja ir vietoje žaismingų jaunų žmonių lieka tik surūgę realistai, tai bent jau vaikai turi svajoti iš visų jėgų.

Naršydama “Vaikų svajonių” puslapy aš atradau berniuką, vardu Ernestas. Jo svajonė, patikėkit, man buvo kažkas tokio. Berniukas rašė, kad jam tik 10 metų, bet užaugęs jis norėtų tapti žurnalistu. Tik tėvai galvoja, kad jis dar per mažas, todėl diktofono nenuperka, o turėdamas pastarąjį Ernestas siekti svajonės galėtų lengviau. Džyz, papirko iš karto. Publikavau FB jo norą, staigiai susirinko bendraminčių automobilių, verslo žurnalistų ir PR specialistų būrys, suorganizavom diktofoną, saldainių ir kitų skanėstų šeimai, mažylei sesutei spalvinimo knygelę ir išlėkėm pradžiuginti būsimo kolegos.

Keliavom penkiese – mano bičiuliai “4 ratai” žurnalo žurnalistas Egidijus, “Gazas.lt” redaktorius Paulius, kolegė verslo žurnalistė Asta ir bičiulė, dirbanti su gausybe RsV projektų Beata. Svarstėm pakeliui, kiek laiko būsime, ką sakysime, ką veiksime, kaip atrodys šeima, į kurią tokiu būriu įsiveršime. Ir viskas buvo tiesiog puikiai!

Šilta šeima, bendraujantys vaikai, ypač smagi mažylė Paulina, kuri kaip vijurkas visaip maivėsi ir sukėlė ne vieną audringo juoko pliūpsnį. O labiausiai nustebino pats mažasis žurnalistas. Turiu pastebėti, kad būdama 10 metų tikrai nežinojau, kuo noriu būti, ką noriu veikti ir pan. O čia vaikas 40 mokinių mokykloje lanko žurnalistų būrelį, kalbina žmones, rašo istorijas. Ernestas pasakojo, kad labiausiai norėtų rašyti apie naujienas, o didžiausias galvosūkis jam buvo, kaip gi čia viską spėti užsirašyti ir surašyti. Na, su diktofonu tą padaryti bus tikrai lengviau.

Ir žinot, kaip po valandžiukės pašnekesių palikome šeimą? Su šypsenom iki ausų ir visiems tyliai galvose gimusia ta pačia idėja. O kodėl gi mums drauge neatvykus į tų kaimuko vaikų žurnalistų būrelį ir nepridėjus rankos prie potencialių jaunųjų žurnalistų ugdymo? Tam nėra jokių kliūčių, tad kaupiam tušinukus, užrašines, sąsiuvinius, žinias ir kitus metus, kai baigsis visos atostogos, pradėsime su jaunaisiais žurnalistais.

Ir žinot ką? Svajones pildyti labai gera. Ypač, kartu su draugais ir ypač, kai žinai, kad kažkam tavo apsilankymas ir dėmesys išties reikšmingas įvykis. Pildykit svajones, jų daug. Ir visai nebūtinai per Kalėdas. Tiesiog įsiklausykit į aplinką ir tikrai rasit, kur išnaudoti gerus norus ir gerą energiją :)

Sakykit ką norit, nerealus selfie :) Ernestas pats laikė fotoaparatą ir padedamas Egidijaus spaudė darė nuotrauką. Tikiuosi, nei mama, nei kas kitas nesupyks už tokio nerealaus kadro viešinimą.
Sakykit ką norit, nerealus selfie :) Ernestas pats laikė fotoaparatą ir padedamas Egidijaus spaudė darė nuotrauką. Tikiuosi, nei mama, nei kas kitas nesupyks už tokio nerealaus kadro viešinimą.


Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *