Kaip aš pradėjau (ir išmokau) vairuoti

Kaip aš pradėjau (ir išmokau) vairuoti

Atsimenu laikus, kai sapnuodavau, kad vairuoju. Spaudžiu per visą miestą nudrakonintu automobiliu, iš po dugno žybčioja šviesos, ratai cypia, guma svyla, laimiu visas lenktynes. Aha, buvau persižaidus “Need for Speed”. Bet vairuoti tikrai norėjau.

Bet sulaukusi 18 vairuotojo pažymėjimo negavau. Pinigų nebuvo, tad net ir turėdama pažymėjimą vargu ar būčiau galėjusi tikėtis, kad turėsiu ką vairuoti. Būdama 20 jau pradėjau lankyti kursus, atlankiau beveik viską, net susimokėjau ir… nebeužteko laiko. Tiek dirbau, kad eiti dar kažkur vakarais arba tingėdavau, arba nespėdavau.

Po dar metų vairavimo reikalų ėmėsi mama. Mat nusprendė, kad nori vairuotojo pažymėjimo, o tėvas mamai dar ir mašiną nupirko, kuri turėjo palaukti kelis mėnesius, kol mama turės teisę vairuoti. Ir, aišku, ji mane už ausų nusitempė į savaitgalinius kursus. Reikia dar pasakyti ir tai, kad ne tik nusitempė, bet ir pažymėjimą gavo pora mėnesių anksčiau nei aš.

Kadangi teoriją, manau, išmokti gali net pats didžiausias kvailys, pradedu nuo to, kas įveikiama sunkiau. Nuo tikro važiavimo tikru automobiliu, ne šiaip sapnuose įsivaizduojant, kad sėdit prie ugnim besispjaudančio drakono vairo.

10405349_10205102838275770_1988626528938776638_n

Pamokos

Išvažiuoti į miestą man leido pačią pirmą pamoką. Atėjau, manęs senyvas prasirūkęs instruktorius paklausė, ar esu sėdėjusi prie vairo (sakiau, aha, moku užvesti automobilį), o sulaukęs teigiamo atsakymo pasakė, kad važiuosim į miestą.

Aišku, pilvą iš siaubo susuko tą pačią akimirką (buvo rytas, piko metas), kojos ir rankos ėmė drebėti, kaktą išpylė šaltas prakaitas. Bet užsivedžiau automobilį (“Opel Astra” su 1,7 dyzeliniu varikliu), susiradau, kur įjungti šviesas (daugiausia čiupinėjusi buvau japoniškų mašinų) ir pajudėjau. Vilkausi gal kokių 20-30 per miestą, per piką, jausdama kitų vairuotojų neapykantą ir pyktį, didžiausią baimę, kad “o dieve, gal nespėsiu sustoti”, “o dieve, gal atsitrenksiu į kitą mašiną”, “o dieve, gal užgesiu judėdama iš vietos”, “o dieve, gal pedalus supainiosiu”.

Trečią iš dešimties vairavimo pamokų žliumbiau taip, kad nebemačiau kelio. Buvau tiek susinervinusi, kad vis užgesdavau, o instruktorius dar pradėjo stumti, kad jau čia “reikia ypatingų sugebėjimų nuo kalno važiuojant užgesti”. Lyg, bl*, aš ir pati to nežinočiau. Trūko kantrybė, paleidau dūdas, nifiga nejaučiau, kada ta prakeikta sankaba atsileidžia ir užsikabina, kiek ką spausti. Atvažiavau prie redakcijos, apsižliumbus nuėjau dirbti, redaktorė paguodė, sakė, dėtis vasarinius batus pamokoms. O brangiausias tą patį vakarą vežėsi mane už miesto, pastatė mašiną prie apledėjusio kalnelio ir mokė važiuoti į jį taip, kad neužgesčiau, nepradėčiau slysti ir t.t. Kantrų kantriausiai. Išmokau, ketvirtą pamoką instruktoriui nušluosčiau nosį.

Devintą pamoką pramiegojau. Buvo taip tamsu ir šalta eiti, kad negalėjau prisiversti išlipti iš lovos. Matyt todėl gavau velnių ir po 10 pamokos man buvo pasakyta, kad man reikia papildomų pamokų. Pasiėmiau dvi, gavau vairuoti jau ketvirtą “Golf”, o instruktorius (jau kitas) buvo baisiai juo patenkintas. Vis gyrė ir gyrė, kad čia bitė, paspaudi ir važiuoji. Kabinėjosi, kad per ilgai rodau posūkius (who care’s?). Ir po dviejų papildomų pamokų jau važinėjau idealiai.

Taip, kad galėčiau eiti laikyti vairavimo egzaminą “Regitroje”. Aš ėmiau, nuėjau ir išlaikiau. Tiesa, vos ne po poros mėnesių, todėl bandydama neužmiršti to, ką išmokau, dar treniravausi su brangiausiu nelegalioje aikštelėje naktimis. “Regitroje” buvo taip baisu ir tiek jaudulio, kad stengiausi neapsivemti ir bandžiau kalbėdama nedrebinti balso.

Pažymėjimas

Kovo pabaigoje gavau vairuotojo pažymėjimą ir… padėjau jį į stalčių maždaug 1,5 metų. Buvau tiek išsigandusi ir įsibaiminusi vairuoti viena, kad negalėjau paprasčiausiai prisiversti pajudėti iš vietos su automobiliu. Atrodė, kad padarysiu KAŽKĄ. Prisimenu, kad vieną kartą net prašiau kolegės, kad ši atkeliautų iki manęs ir aš jau su ja nuvažiuosiu iki kaimo, kad jos gražioji tuomet auginta labradorė Puma palakstytų po pievas. Kai išlipau po kelionės iš automobilio, nugara buvo visa šlapia.

Vairavimas

Vairuoti iš tiesų pradėjau likus vos keliems mėnesiams iki 2 metų vairavimo stažo pabaigos, spalį. Nes brangiausias nebegalėjo manęs vežioti į darbą, grįžti į visuomeninį transportą aš nebenorėjau, teko manytis pačiai. Ir drąsinimasis važinėti buvo labai juokingas.

Kurį laiką važinėjome naktimis, kad priprasčiau. Tuomet važiavau keleivio sėdynėje įsisodinusi antrą pusę iki darbo. Vėliau – sekiau paskui jo automobilį. Dar vėliau jis sekė paskui manąjį. O galiausiai išvažiavau į darbą viena. Toks mokymasis truko savaitę ar dvi. Važinėjau atsargiai, kruopščiai prisimindama ir pasitikslindama kelią, apsižiūrėdama. Pamenu, kaip kartą net kūkčiodama iš to siaubo skambinau brangiausiam ir guodžiausi, kaip VOS pasistačiau automobilį senamiestyje, palei Lukiškių aikštę, ir kaip paskui mane važiavę automobiliai man PYPSENO, kadangi aš ieškodama vietos stovėjimui neparodžiau posūkio. O galiausiai bestatydama mašiną įlindau į tokią siaurą vietą (ir dar priekiu!), kad nežinojau, kaip reikės išvažiuoti.

O dar, pamenu, buvo žiauri žiema, su kalnais sniego ir plikledžio. Buvau išlėkusi iš kelio (saugiai, minkštai, nieko nesugadinau), VOS nenusinešiau ant kapoto dviejų marozų, sugalvojusių, kad šaligatviai jų abibus ir nice kedukams pernelyg apsnigti, todėl galima eiti T. Narbuto gatvės pirmąja juosta. Bet vairuoti pramokau taip, kad baimės jausmas sustraukė iki riešuto dydžio. Ir vasario pradžioje, pavairavusi keturis mėnesius brangiausio man paliktą automobilį, nusipirkau savo mylimą “Toyota Corolla”. Savaitę brangiausias nedavė man jos vairuoti, nes bijojo, kad sudaužysiu (nejaučiau nė velnio gabaritų).

169803_1851516212823_1784340_o

Slalomas

Įgauti drąsos vairuojant ir labiau pasitikėti savimi padėjo slalomo treniruotės. Važiavome ten tam (pasiūlė brangiausias), kadangi autosporto norėjau baisiai, bet nemokėjau nieko, plius, vairuodama ekstrinėse situacijose nuolat dvejodavau, ką daryti, ar daryti, kodėl daryti ir pan. kažkokį veiksmą. Pažįstama prisigyrė man, kaip slalomuose važiuoja, kaip nuolat viską laimi ir t.t., panorau ir aš.

1233212_10201951486973957_1827511624_o

Treniruotės davė savo. Mieste pradėjau važinėti drąsiau, plius – neblogai išsikraudavau trasoje. Aišku, drąsiau reiškė ir tai, kad palakstydavau. Ir net kartais padarydavau didelių kvailysčių. Pvz., kažkada skambino tėvas man rytą važiuojant į darbą. Iš pradžių neatsiliepiau, o tada sugalvojau, kad gal kas svarbaus ir reikia perskambint (telefonu nekalbėdavau ir dabar nekalbu, neturiu jokių įgūdžių šitoj vietoj). Baigėsi tuo, kad leisdamasi nuo kalno ir tuo pačiu siekdama telefono rankinėj kryptelėjau vairą ir į bordiūrą susidraskiau du ratlankius ir suplėšiau vieną padangą. Daugiau taip nedarau.

459490_3719860120253_875985627_o

Testdrive’ai

Visą laiką labiausiai bijojau vairuoti brangiausio automobilį. Man jis buvo per didelis ir labiausiai bijojau ką nors jam padaryti. Gi iš esmės, kaip ir savą nuskriausti, bet dar kartu ne tik automobilį, bet ir mylimą žmogų. Na, žodžiu…

977094_10201250394327079_285993504_o

Užtat visi slalomai, visi buvimai tarp automobilistų, automobilinio garso varžybos ir t.t. pažadino manyje kažką tokio. Vieną po kitos žiūrėdavau automobilines laidas, tekstus skaičiau ir t.t. O pasibaigus bandomajam laikotarpiui naujame darbe vyriausiajam redaktoriui prasitariau, kad automobiliai man “irgi nieko”. O jis šyptelėjo ir pasakė, kad pamėginčiau rašyti. Ir išsiuntė į Austriją bandyti “Lexus” automobilių.

10492218_10204336900047793_50173556525664385_n

Vaje. Ten pirmąsyk supratau, kad teks vairuoti užsienyje, keliavau su ne ką daugiau patyrusia vairuotoja, pirmąsyk pamačiau automatine pavarų dėžę ir t.t. Galiu pasakyti, kad austrai, atiduodami į mano rankas automobilį, tikrai jautėsi labai išsigandę. Bet nieko, grįžau gyva sveika, pakeliavau ir jaučiausi beprotiškai patenkinta. Va taip ir užsisuko mano bandymų ratas.

Avarijos

Drąsu būtų sakyti, kad per tiek laiko (o vairuoju jau penktus metus) nepadariau nei vieno eismo įvykio. Padariau, kur gi. Dauguma jų visiškai moteriški ir vištiški. Ir nekalbu apie tokius momentus, kai spraudies į tarpelį, kažko nepamatai ir į kokį parduotuvės laiptų turėklą nusibrėži bamperį. Ne!

10620814_10204670222740652_4723090156971276616_n

Vos pradėjusi vairuoti esu padėjusi sesei persikraustyti. Stabtelėjom parduotuvės aikštelėje (važiavom dviem mašinom su brangiausiuoju), mašiną parkavau priekiu. Kai reikėjo išvažiuoti, lėtai lėtai važiavau atbulom iš stovėjimo vietos. Atrodo, apsižvalgiau visur, bet… Pro šalį lėkė ūsuotas diedas su kažkokiu VW ir be jokių šviesų, aš jo nepamačiau ir atsitrenkiau į jo kalpoką… Nudažiau raudonai, mat mano mašinėlė tuomet buvo raudona. Kainavo 50 Lt ir daug ašarų. Nuo tada automobilio priekiu nestatau praktiškai niekur.

Esu atbulom kaukštelėjusi su savo pirmu nuosavu į stulpą darbo parkinge. Užsimiegojau, neapsižvalgiau ir bumbtelėjau. Ant plastmasinio bamperio juodo liko žymė, tik tiek, bet dabar dairausi kaip žirafa kaklą ištempusi. Na, apie užšokimą ant bordiūro ir telefono paieškas jau pasakojau.

903873_10200896800127445_1105151998_o

Ir dar į mane yra įvažiavę visai neseniai. Važiavau fotografuoti automobilio, skubėjau, saulė leidosi, o priešinga kryptimi važiavęs automobilis manęs nepastebėjo ir sugalvojo sukti į kairę. Nespėjau sustoti ir terkštelėjom. Bet irgi sėkmingai, lengvai, susirašėm draudimą ir išsiskirstėm.

Baudos

Visada buvau kietekė ir sakiau, kad jei jau gauti baudą, tai už kažką rimto. Ir gavau pirmąją savo gyvenime, po kurios nusprendžiau, kad baudžiama už rimtus dalykus būti nenoriu. Gavau baudą už tai, kad pastačiau automobilį ir susimokėjau už parkingą “City Bee” rezervuotoje vietoje. Kainavo 40 Lt (pusė baudos, jei susimoki per 10 dienų, šiaip bauda 80-140 Lt).

10355628_10204838963119056_8868228797066981327_o

Kaip yra dabar?

Vairuoju kasdien, per mėnesį bent kartą tenka pavairuoti užsienyje. Ne, dešiniavairių šalyse netekę vairuoti, tačiau Pietų Europoje jau važinėjau. Teko vairuoti ir automobilių, kainuojančių ne vieną milijoną, teko itin galingų, teko džiaugtis lenktynių trasomis. Ir, tikriausiai, vairuotojo pažymėjimo turėjimas yra vienas geriausių dalykų, kurie man buvo nutikę šiame gyvenime.



10 thoughts on “Kaip aš pradėjau (ir išmokau) vairuoti”

  • Dėkui, įkvepiantis vairavimo pamėgimui įrašas, supratau, kad mano valanda irgi gali ateiti:)

  • Patiko įrašas, perskaičiau visą nuo pradžios iki galo. Galvoju gal, tai bus man puiki paspirtis vairavimo kursų užbaigimui. :)

  • Įdomus straipsnis, patiko ta vieta “kai prasidėjo vairavimo kursai atėjo prasirūkęs instruktorius” :D, ir man taip buvo.

  • Absoliučiai nerealus postas. Beje, man kažkodėl, lygiai tokia pati baimė buvo apėmusi kai pati išsilaikiau teises. Vairavimas kėlė labiau stresą nei malonumą…Dabar net juokinga kai pagalvoji. :)

  • Labas. Įrašas tikrai motyvuoja nepasiduoti ir tęsti tai ką pradėjai. Be to komplimentai tavo draugui. Kantrybė jo beribė. Vairavimo kursai man taip pat tapo kančia.. Nejaučiu mašinos, bėgius jungiu netolygiai.. Bet labai, labai tikiu, kad vieną dieną aš pagaliau turėsiu vairavimo teises. :)

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *