Rekomenduoju knygą: Jodi Picoult “Susitarimas”

Kažkada vienoje kelionių lėktuve šalia manęs atsisėdo bendrakeleivė, kuriai pasirodė labai smalsu, į kokią knygą aš taip įsigilinusi.

Kai liovėsi vien tik žvilgčioti, galiausiai ėmėm kalbėtis apie knygas. Ir ji man papasakojo, kad kartu su draugėmis turi savotišką skaitytojų klubą. Facebook’e keičiasi knygomis, rašo sąrašus, dalijasi su visiškai nepažįstamomis draugių draugėmis.

Iš pradžių iš jos pasakojimo supratau, kad jos mėgsta skaityti istorinius romanus. Na, tokie kaip Philippos Gregory romanai apie karalienes ir pan. Po to iš jos blykčiojančių akių ir aistringo pasakojimo supratau, kad istoriniai romanai ne visai tas žanras. Pasirodo, merginos dalijasi knygomis, kurias vienija pavadinimas “Svajonių romanai”.

– Ten aistra, meilė, santykiai tokie… – ir prarado žadą pašnekovė.

Tada aš pagalvojau, kad gal jai patinka tikros knygos. Ir pradėjau pasakoti apie Jodi Picoult romanus, apie “Mano sesers globėjas”, kuriame nagrinėjama šeimos, susidūrusios su vėžiu, problemos, apie knygas, kuriose aprašytas gyvenimas. Tikras. Ir pasakodama mačiau besiplečiančias pašnekovės akis, kol galiausiai ji pareiškė esanti per jautri ir tokių knygų skaityti negalinti.

– Aš labai įsijaučiu ir įsigilinu, po tokių knygų savaitėmis negaliu atsigauti, ne ne, tokios ne man, neskaitau. Tos knygos, kurias skaitom, labai moteriškos, jos apie meilę ir jausmus.

***

Kodėl prisiminiau šitą pokalbį, kurį šiaip jau turėjau būti išmetusi iš galvos kaip vieną iš baisiai nereikšmingų reikalų? Nes aš skaitau tas tikras knygas. Įdomias, ryškias, paliekančias pėdsaką.

Kai ką skaitau priešokiais, kai ką – vienu ypu. Štai namuose mėtosi “Pribuvėjos prakeiksmas”, kurį skaitau gal mėnesį. Ir oro uostuose skaitau kompiuteryje esančius PDF failus ir paskutinės dvi oro uostų knygos buvo būtent tos tikrosios Jodi Picoult. Vieną pradėjau vakar ir užbaigiau šiandien, nesusilaikiau.

Perskaičiau “Susitarimas”. Knygą apie du paauglius, greta augusius visą savo gyvenimą, apie dvi šeimas, kurios augino berniuką ir mergaitę, pažįstamus nuo pat gimimo. Vos trijų mėnesių skirtumas ir nuolatinis buvimas greta, visi prisiminimai susiję, visi žaidimai, viskas. Aišku, kad jiedu pamažu įsimyli, aišku, kad šitaip bendraujant jų elgesys, savitarpio supratimas yra gerokai brandesnis nei šiaip paauglių.

cdb_Susitarimas_z1

Ir kas nutinka tuomet, kai jiedu pagaliau turėtų baigti mokyklą ir žengti mokytis į koledžus? Ogi vienas jų nusprendžia nusižudyti. Nes vaikystėje nutiko kažkas, kas paliko bjaurų pėdsaką visam gyvenimui ir dėl ko gyventi toliau nebėra kaip. Ką darytumėt jūs, jei žmogus, svarbiausias jūsų gyvenime, nuspręstų pasitraukti ir dar paprašytų pagalbos?

Nepasakosiu, paskaitykite patys, knyga nuostabi. Vertėjas puikiai atliko darbą ir visas tekstas lietuvių kalba sklandus ir neužknisantis, be ryškesnių klaidų, erzinančių ir trukdančių skaityti. Bėda vienintelė. Esu skaičiusi ne vieną J. Picoult knygą ir tai, kad daugelyje jų veiksmas persikelia į teismo salę, kiek erzina. Kita vertus, nuspėti siužeto posūkį labai sunku, o tai išties įtraukia. Ir, kaip bijojo mano pašnekovė, palieka pėdsaką galvoje ir širdyje. Pavyzdžiui, “Susitarimą” net sapnavau.

J. Picoult galima dar pagirti už tai, kad rašydama atlieka velniškai ilgą darbą ir detalės yra itin tikroviškos. Atrodo, tarsi stebėtum veiksmą iš šalies, būtumei vienas iš tų trečiaeilių veikėjų. Mano sąraše mažiausiai septynios J. Picoult knygos ir visos jos – labai labai geros.

Dina

One Comment

  1. Ma ši knyga viena geriausių iš Jodi Picoult, kurias teko skaityti! Tiesa, labai patiko ir “Handle with care”, jei neskaitei, labai rekomenduoju :) man patinka tai, kad prieš rašydama kngas ji labai daug gilinasi, kalba su žmonėmis, kurie patyrė panašias situacijas, gal todėl ir knygos tokios gyvos..

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *