“Rush”: filmas apie F1 bei konkurenciją, kurį būtinai turite pažiūrėti

Jeigu kas pasakytų, kad aš, didžioji automobilių tematikos mėgėja, imsiu ir liksiu nepasižiūrėjusi filmo “Rush” (“Lenktynės”), nepatikėčiau. Bet, o, taip ir įvyko. Ir ne tik tai, nuo filmo pasirodymo praėjo daugiau nei metai!

Tačiau, matyt, nėra tinkamesnės datos tokio filmo peržiūrai nei ta akimirka, kai supranti, kad pirmasis didysis žiemos ralis “Halls Winter Rally” pasibaigė, kad namie džiūva ant kėdės pakabinta liemenė su užrašu “Press”, “New York Times” puslapių prigrūsti batai, purvo vonios iš pro šalį lekiančio nulinuko ratų paragavusi striukė, kai portalo lankytojai jau gali žiūrėti nuotraukas ir skaityti apie ralio nugalėtojus, ir kad visi darbai baigti. Tad įsijungiau.

Ir rašau, nes toks filmas vertas būti paminėtas šituose mano kartais parašomuose internetiniuose įrašuose.

Kažkada, matyt, po vienos komandiruočių ir pokalbio su italais apie jų turimą muziejų, kuriame be automobilių saugomi ir kino filmai, nuotraukos, plakatai, susimąsčiau, kad iš tiesų beveik nesu mačiusi tokių filmų, kurie atspindėtų automobilio gyvenimą, atsiradimą, su automobiliu susijusias istorijas. Nesu mačiusi ir filmų apie automobilių pramonės legendas, apie ypatingas ir visuotinai žinomas lenktynes bei lenktynių trasas. Ėmiausi ieškoti, bet, žinote, net ir man, kaip ganėtinai įgudusiai “Google” naudotojai, atrasti žiūrėtinus dalykus velniškai sudėtinga.

O “Rush” yra tarsi puikiausias patiekalas ant lėkštutės. Ir dar toks, kad žiūri ir rankas gniauždamas, ir dantis sukandęs, ir pacypdamas dėl žiaurių vaizdų. Bežiūrėdamas dar gūglini ir gilinies, ieškai papildomos informacijos. Aš tikiuosi, kad po šio įrašo visi, kuriems automobiliai nėra šiaip nuo taško A į tašką B dalykas, pasižiūrės filmą. Ir tokiems aš norėčiau kiek sutrumpinti informacijos paiešką ir pasidalyti savo mintimis.

1475951_517122735051854_1608680062_n

Tai tikrais duomenimis paremtas, sakyčiau, gal net ir kiek autobiografinis filmas apie du “Formulė-1” pilotus James Hunt ir Niki Lauda. Šiedu vienas kitą pirmą kartą pamatė “Formulė-2” trasose, nepasidalino kelio viename posūkių ir, savaime aišku, tapo priešais. Tokiais, kad vieno kurio pasiekimas nervino iki raudonumo kitą, tokiais, kad vieno kurio sėkmė iššaukdavo dar didesnę antrojo sėkmę. Ir to meto žiniasklaida, tiesą sakant, kurstė tokias aistras, nuolatos primindavo vieno sėkmes, kito nesėkmes, nuolatos lygindavo juos tarpusavy ir pan.

James Hunt ir Niki Lauda išties buvo legendiniais konkurentais. James Hunt apie lenktynininko karjerą nesvajojo vaikystėje. Tiesą sakant, jis gimė itin gausioje šeimoje ir buvo manyta, kad jis taps daktaru. Hunt tikrai nebuvo paklusnus vaikas, pavyzdžiui, jo tėvai tikėjo, kad rūkyti jis pradėjo nuo 10 ir šis įprotis neišnyko suaugus.

10494752_623515887745871_3134154488709846741_n

Pirmiausia Hunt išmoko vairuoti traktorių. Tik štai pavaras keisti jam nebuvo smagu, mat neužteko jėgų. Sulaukęs 17 m. jis gavo vairuotojo pažymėjimą, o visai netrukus buvo nuvežtas pasižiūrėti “Mini” automobilių lenktynių. Štai taip prasidėjo jo aistra. Iš pradžių sudalyvavęs keliose lenktynėse šiaip, Hunt priartėjo prie “Formulės” trasų.

1402274_517907038306757_1310648314_o

Sekėsi jose visaip. Didžiausia avantiūra, matyt, buvo Hunt bičiulio ir rėmėjo lordo Hasketh, kuris nusprendė, kad “Formulė-1” starte Hunt gali pasirodyti ir neturėdamas rėmėjų. Kitaip tariant, švarut švarutėliu bolidu, be jokių rėmėjų logotipų, pasipuošęs kostiumu su užrašu “Seksas – čempionų pusryčiai”. Šitaip Hunt važiavo trejus metus, kol Hasketh pareiškė, kad nebeturi pinigų, o rėmėjų rasti neįmanoma. Hunt teko desperatiškai ieškoti vietos darbui ir, atradęs, kad laisva vieta yra “McLaren” komandoje, jis pažadėjo daryti viską, ko šie pageidaus, kad tik leistų jam lenktyniauti. Tai buvo 1975 m. O 1976 m. buvo geriausi Hunt, kaip “Formulė-1” piloto, karjeroje, tačiau kartu prasideda ir nuolatiniai susidūrimai su Niki Lauda.

Pastarasis buvo gimęs Austrijos verslininkų šeimoje, šie tikėjosi, kad Niki seks šeimos pėdomis. Tačiau jam labiau rūpėjo lenktynės, tad sulaukęs visuotinio pykčio ir pasipriešinimo šeimoje, Niki nusprendė rizikuoti: iš banko pasiėmęs paskolą jis finansavo savo lenktyniavimą “Formulė-2” trasose. Tačiau užteko vienerių nesėkmingų metų, kad Niki atsidurtų labai gilioje finansinėje duobėje. Iš pradžių net mąstęs apie savižudybę jis susiėmė, pasiskolino dar kartą, o galiausiai jo talentą pastebėjo ir “Ferrari” komanda. 1975 m. jis jau buvo laimėjęs pasaulio čempiono titulą, tačiau 1976 m. jis susidūrė su sėkminguoju Hunt. O tada užvirė kova.

1398279_509507735813354_1078443942_o

Rimčiausias incidentas, kurį patyrė Niki, buvo 1976 m. Niurburgringo trasoje. Savaitę prieš 1976 m. rugpjūčio 1 d. vykusias “Formulė-1” lenktynes Niki tapo greičiausiu vairuotoju, įveikusių Niurburgringo žiedą. Žinodamas, kokia trasa laukia, jis ragino kolegas prieš etapą boikotuoti varžybas, mat trasa jo akimis buvo nesaugi. Žinoma, dauguma buvo prieš, tad lenktynės įvyko. Ir Niki pateko į labai rimtą avariją. Po smūgio į atitvarus jo bolidas užsidegė, o atsisegti saugos diržų Niki negalėjo. Kol po akimirkos kitos iki jo atbėgę lenktynininkai atsegė saugos diržus, Niki spėjo apdegti veidą ir įkvėpti karštų nuodingų dujų, apdeginusių jo plaučius ir apnuodijusių jį. Negana to, Niki dėvėjo modifikuotą šalmą. Šis vietoje įprasto kamšalo turėjo kažkokį kitokį, tad degant jis lydėsi ir bėgo per Niki veidą, o šis degė.

10277014_715757341855058_4352425311338822019_n

Operacijų buvo daug, mat Niki neteko dešinės ausies, galvos odos didžiuliu plotu, akių vokų ir t.t. Pilotui teko išgyventi ne vieną operacijų persodinant odą ir pan. Savaime aišku, randų buvo labai daug, dėl to jis nuolat dėvėdavo kepurėlę.

Nepaisant visų sužalojimų, Niki į lenktynes grįžo po dviejų etapų. Per tą laiką pagrindinis konkurentas Hunt spėjo pasivyti jį ir Niki persvarą sumažinti keliais taškais. Po šešių savaičių Niki vis dar negalėjo normaliai jaustis, per šviežias tik tik gyjančias žaizdas sunkėsi kraujas ir t.t. Visgi jis sugebėjo grįžęs finišuoti ketvirtas, o Japonijoje turėjo laukti paskutinė Niki ir Hunt kova, kur turėjo paaiškėti geriausias.

Daugiau jums nepasakosiu, mat kitaip nepasižiūrėsite filmo. Tačiau visa tai, ką surašiau viršuje, yra reali istorija, nutikusi, pasirodo, visai ne taip ir seniai. Ir, sakau aš jums, šitas filmas vertas kiekvienos minutės, praleistos jį bežiūrint.

Beje, James Hunt mirė 45-erių nuo širdies smūgio. Niki Lauda vis dar gyvas. Nuotraukas skolinausi iš oficialios filmo paskyros feisbuke, o nuotraukų herojai ne iš filmo, o patys realiausi.

Dina

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *