Norėčiau paburbėti. Nors net ne paburbėti, o pasiguosti, mat baisiai nusivylusi pasauliu esu.

Prisidedu prie tokios gražios akcijos. Senelių namams renkamos knygos. Nes ten jie neturi ko skaityti, senos knygos visos perskaitytos, naujų niekas neįperka. Kur čia įpirksi, aišku, kai geresnė kokia kainuoja 10-15 Eur. Jei ne daugiau. Formuojamos nedidelės bibliotekos.

Prašymai nedideli. Knygos turi būti palyginus naujos. Seneliams patinka detektyvai, pasakos, romanai netgi apie meilę ir, aišku, medicininės knygos. Tokias ir renku. Dalinausi informacija, kurioj, rodos, aiškiai buvo viskas surašyta, draugams rašiau. Atsirado nemažai geradarių, kurių knygas dar surinksiu, bet šiandien susitikau su tokiais žmonėmis, kurių požiūris pribloškė.

Brangiausio giminaitė brūkštelėjo, kad vieni draugai jos norėtų ištuštinti knygų lentynas, pasiūlė susirinkti jų knygas. Sutikau, žinoma, nes proga puiki. Susirašėme, susitarėme dėl susitikimo, atkeliavau mašina iki jų, susirinkau net kelias dėžes, maišus knygų. Padėkojau, dar kartą paaiškinau, kas čia ir kaip čia, jie papostringavo, kad teta leidykloje dirba, todėl visi namai pilni knygų. Džiaugiaus, slapčia, aišku, maniau, bus gerų, naujų, įdomių. Jie dar pasakojo, kad tų knygų pas juos tiek daug, kad pasirinkti geresnių ateina žmonės, perspėjo, kad galbūt ir tarp duotų man pasitaikys tokių, kurios bus neįdomios ar pan. Aš patikinau, kad kai senukai neįperka nieko naujo, tikrai patiks tos knygos.

Parsitempėm su brangiausiu namo belenkiek knygų. Pradėjau rūšiuoti ir teko prisėsti. Mat suvokiau, kad šitie jauni žmonės tiesiog rado progą atsikratyti šlamšto. Visų tarybinių, pageltusių, nutrintų beverčių leidinių, pridėjo kai kurių tokių suplyšusių, kuriuos net į šiukšliadėžę mesti gėda, pridėjo krūvas plonyčių nieko vertų skaitinių vaikams, meninių albumų, kurie senoliams, skaitymo pasiilgusiems, naudos irgi neduos jokios. Pridėjo net religinių brošiūrų, visokių kompanijų platinamo spam’o jubiliejinio.

20150422_004803 20150422_004848 20150422_005340 20150422_005522 20150422_010733

Ir likau tiek įsiskaudinusi ir nusivylusi, visiškos idiotės vietoj. Važiavau iki namų, iki pat durų, išvežiau iš svetimų žmonių iš principo šlamšto, kurio nereikia niekam. Kaip šiukšliavežė. O dar pikčiau, kad džiaugiausi, kad tas knygas galima bus padovanoti senukams, kad kažkas jas skaitys ir džiaugsis, naudosis, jausis laimingas.

Ir gal labiausiai skauda, kad bendravau su jaunais žmonėm, kurie puikiai žinojo, kam čia kas skirta, kodėl aš tą darau, ir vis tiek krovė į dėžes šlamštą, linksėjo galvom klausydami apie senukus, sakė, kad, “oi, bus daugiau knygų, tikrai”. Atrodė, protingi žmonės, supranta idėją, palaiko, remia, padeda. Pasirodo, buvau tiesiog pernelyg naivi.

8 thoughts on “Nusivyliau: kaip žmonės šiukšles aukoja ir apsimeta, kad gerą darbą daro”

  1. Jie nesuprato, ką daro. Rimtai, tie, kas neskaito knygų – negali atskirti geros nuo bevertės.
    Jie knygas skaičiuoja vienetais :D
    Neteisk, net jei taip yra, kaip sakai. Dėl savęs.

  2. Scania, aš žinau, kad, matyt, teisybę sakot, bet vis tiek.. Ta proga namuose lentynas sutvarkiau, atradau 30 tokių, kurias perskaičiau ir padėjau, o pasiėmusi nepajutau, kad negaliu skirtis.

    Salomėja, aš tiesiogiai su projektu “Senučiukai” bendrauju, Urtė ten tokia yra. Turiu surinkti dar apie 90 knygų ir vešim į senelių namus arba perduosim projekto kuratoriams. Renault atstovai pažadėjo pagelbėti su transportu, jei tų knygų bus daugiau, o organizatoriai sako, kad kokie 200-300 – pats tas nedidelės bibliotekos suformavimui.

  3. Rūšis – kanopinis, kaip matome, nepriklauso nuo amžiaus. Man labai gaila. Nepatingėčiau tų knygų nuvežti atgal ir suversti jiems į kiemą.
    Gaila, kad negaliu prisidėti prie gražios iniciatyvos, nes visas knygas, su kuriomis nebuvo sunku skirtis, jau išsiskyriau, prieš pradėdama gyventi ant dėžių, po dėžėm ir dėžėse. Kraustymasis net mane, rodos, neturinčią daug daiktų, apvalė nuo nereikalingo balasto.

  4. Vis tik siūlau ant anų neeikvot savo nuotaikos.
    Argumentuoju: žmonės nesuvokia gal savęs kitų akyse, kaip dvi moteriškės, sustojusios pakalbėt – vidury šaligatvio surems pilvus ir šakės. Joks tankas nepraeis. Bet joms nė neišaiškinsi, kas gi blogo tame, kad tyčiotis iš kitų praeivių, tai yra, tik sustojom pakalbėt!
    Kaip tie, kurie sustoja invalido vietose.
    Arba teisėtai viršija greitį.
    Tokius reikia baust, bet pykti ant jų negalima. Rimtai :)

  5. Sveika, Dina, visai netikėtai pamačiau Tavo bloggo įrašą. Labai apmaudu dėl tokios tavo patirties. Mums buvo tas pats – pirmas blynas buvo labai susvilęs. Kai pradėjome rinkti knygas, vienas antikvarinis knygynas kaip vėjas tik šast ir atvežė kelias didžiuuuules knygų dėžes. Labai apsidžiaugėm, va, galvojom, kokiek puikūs žmonės. Pradėjom žiūrėti, kas viduj, ir ten buvo knygų, bet ne tokių, kokių tikėjomės.
    Bet toliau viskas buvo labai gerai – dovanojantys žmonės tikrai buvo dosnūs ir supratingi :) Nenusivilk, tiesiog yra vienokių ir kitokių žmonių. Vieni apgauna, o kiti apdovanoja

  6. Labas, Urte. Aš labai tikiuosi, kad dauguma bus supratingesnių ir galėsiu tau perduoti tai, ką žadu senokai :) Nemažai knygų jau surūšiuota, sukrauta, sužiūrėta ir laukia kelionės :)

    Nežinantiems – būtent Urtė yra tas žmogus, kuris labai stengiasi, kad senukai galėtų skaityti :)

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *