Kaip vienas pelėnas pavirto penkiais ir apie laukinius gyvūnus namuose

Kaip vienas pelėnas pavirto penkiais ir apie laukinius gyvūnus namuose

Pačiai kartais iš savęs juokinga, kokias išvadas moku prieiti. Pamenat, rašiau, namie naujas augintinis, laukinis, cituoju, “apvalainas rubuilis pelėnas“?

Kai jau susiruošiau savo gražuolį pelėną paleisti atgal į gamtą, mat šis atsigavo ir šiaip, prigimtis laukinė jo rausti urvus, besitęsiančius tūkstančius kvadratinių metrų, o ne sėdėti pas mane akvariume ir džiaugtis “maistu iš dangaus”, paaiškėjo, kad rubuilis pelėnas buvo ne šiaip.

Be to, visai ne patinas, o patelė pateko į mano rankas. Vargšė galudienė buvo, todėl katinas lengvai pagavo. Kai jos susisuktos gūžtos stogą nukėliau, supratau, kad turiu kur kas daugiau nei vieną pelėną. Vėliau suskaičiavau – keturi jaunikliai ir mama.

7

Teko staigiai gūglinti ir skaityti, kiek tie paprastieji pelėnai auga ir t.t. Išaiškėjo, kad mėnesiuko užtenka, jog jaunikliai taptų pajėgūs daugintis žvėrimis. Tad nusprendžiau paauginti mažylius su mama tol, kol šie ims lakstyti ir pradės valgyti kažką daugiau. Užtruko… em, vos daugiau nei savaitę.

6

Tad su skaudančia širdim teko atsisakyti savo graužikėlių. Beje, kadangi “Facebook” sulaukiau pastabos dėl parazitų, turiu pastebėti, kad pelėnų genuose nėra visiškai jokio polinkio vagiliauti ir graužti ten belenką. Pavyzdžiui, daviau keptos bulvės gabaliuką, tai nė nepalietė. Ir kas yra sausainis, pavyzdžiui, irgi nesupranta, o va kokias vyšnias kapoja taip, kad raudoni iki ausų lieka.

3

5

2

Žodžiu, kai supratau, kad mažyliai manęs ne taip labai ir bijo ir neretai išlenda į žmones pasižiūrėti, o kartais visi keturi surengia peštynes vidury baltos dienos, atsargiai visą šeimyną perkėliau į mažesnę talpą ir iškeliavom į miškus. Atradau, mano akimis žiūrint, saugią aplinką, viliuosi, laiko jiems įsikurti taip, kad galėtų džiaugtis laisve ir mokytis iš mamos, užteks.

1

Bet kažkaip liūdesys tai baisiai širdį spaudė. Atrodo, va, imčiau ir pasilikčiau. Tik štai kankinti visiškai laukinių padariukų, kuriems urvelių rausimas DNR įrašytas, atrodė, dar liūdniau.

Ta proga (ir kad daugiau laukinių gyvūnų į namus nesineščiau) namie atsirado du kukuliai – Roborovskio žiurkėnai. Abu kiek baikštūs, bet smagūs, akivaizdu, netruks pamėgti glostymą ir rankas. Katinas jais irgi domisi, bet iš kitokių paskatų.

8

9



Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *