Pirmyn į kelionę: apleista sanatorinė mokykla-internatas prie Spenglos upelio

Pirmyn į kelionę: apleista sanatorinė mokykla-internatas prie Spenglos upelio

Savaitgalį su bičiuliais leidomės į kelionę iki prieš kelerius metus apleistos mokyklos-internato. Arba dar kitaip – vaikų globos namų prie Spenglos upelio. Jiems – ne pirmas kartas ir netgi ne pirma mokykla, man – viena pirmųjų. Anksčiau tik drauge su fotografu mėgome keliaudami daryti reportažų aplankyti visokias apleistas karines bazes, dvarus ir kitką. O pastaruoju metu tik praversdavau kokių Pamiršta.lt nuotraukas feisbuke ar internete.

Bičiuliai gi iš to paties Pamiršta.lt semiasi idėjų ir ieško apleistų vietų, vėliau, informacijos apie jas. Ir kol keliavom visus tuos keliasdešimt kilometrų, spėjo pripasakoti visko. Ir baisybių, ir įdomybių. Aš į kelią išsiruošiau labai paprastai: tiesiog į kišenę įsimetusi “Samsung Galaxy S7 Edge” – rožinio aukso viršeliu. Pastarasis jau visą mėnesį yra mano geriausias draugas ir vieną priežasčių demonstravau anksčiau – žaibų medžioklę be jokios ypatingos įrangos, tik su telefonu. Kaip įspūdį paliekanti šio telefono kamera tvarkosi tuomet, kai reikia reportažinių nuotraukų, jau tikrinau Šveicarijoje ir kitur, tačiau čia – apleistame apšniurkštame pastate, kur greičiausiai bus prieblanda – dar vienas iššūkis.

Keliaudami, tiesa, tikėjomės, kad mokykla uždaryta prieš porą metų, todėl neturėtų būti labai nusiaubta. Trumpa istorija tokia: tarybiniais laikais čia buvo sanatorinė mokykla – internetas. Veikė visos privalomos sovietinės organizacijos, radome ne vieną to liudijimą. Ilgainiui mokykla virto tiesiog globos namais su, rodos, pagrindinio ugdymo programa.

Adresą susigūglinome tikrindami informaciją interneto portaluose, nevengusiuose smulkiai aprašyti įvairiausių globos namus lydėjusių skandalų. Atvažiavom ir paaiškėjo, kad… pastatas ne tas. Tiesa, ir tas, prie kurio sustojome, turėjo vieną apleistą korpusą, tačiau iš principo buvo veikiantis ir gyvas. Radome kelias auklėtojas, subėgusias į krūvą ir sustūmusias vežimėlius su kūdikiais, radome tuntą vaikų žaidžiančių sporto aikštelėje, kelis rūkančius paauglius ir t.t. Paaiškėjo, kad atkeliavome ten, kur Spenglos vaikų globos namai buvo perkelti, kai prasidėjo mokyklų restruktūrizacija ir kiti reikalai. Aiškaus atsakymo, kodėl buvo uždarytos senosios patalpos, tiesą sakant, taip ir neradau. Vienoje vietoje tik, kad buvo rengtasi privatizacijai.

20160731_181519

20160731_182126
Tolumoj – didysis apleistas santorinės mokyklos – internato korpusas, kurį nugriauti jau žada nuo 2015 m.

Pastarasis pastatas, beje, puikiai žinomas vietinių, policijos pareigūnų ir ne kartą minėtas visuose nacionalinės žiniasklaidos šaltiniuose. Teko skaityti, kad vietiniai guodėsi miegantys su kirviais prie durų ir pan. Vaizdas, prisipažinsiu, slogus. Tačiau apleistą sanatorijos korpusą, kuris sunyko, mat sumenko ir vaikų skaičius naujajame internate, rengiamasi nugriauti, tad gal aplinka bus ne tokia slogi.

Kaip bebūtų, į trasą iškeliavo “Google” žemėlapiai ir ėmėm šukuoti teritorijas, lyginti nuotraukas, ieškoti adreso. Pasirodo, senasis pastatas neturėjo adreso, arba bent tokio, vedančio iki jo, rasti nepavyko. Tačiau vaizdas iš palydovo žemėlapyje išdavė, kur link reikia ieškoti senosios mokyklos-internato. Pasirodo, buvome nuvažiavę kelis kilometrus toliau nei reikia.

20160731_183244

Senasis internato-mokyklos pastatas labai nuošalus, miško pakraštyje, ir per kelerius neveikimo metus gerai paslėptas gamtos. Mokyklos pastatas sudarytas iš dviejų korpusų ir juos jungiančio koridoriaus, kuriame, matyt, buvo rūbinė ir kitos patalpos. Pirmasis korpusas trijų aukštų ir jame – buvę mokyklos kabinetai, antrasis korpusas buvo gyvenamasis, ten buvo ir valgykla. Greta vieno aukšto pastatas, kuriame sporto salė, persirengimo kambariai bei aktų salė.

Visgi tik atvažiavę supratome, kad internatas neveikia kur kas seniau nei tikėjomės – buvome suklaidinti antraščių žiniasklaidoje. Visgi iš pažiūros vaizdas nebuvo blogas – dauguma langų, stiklo sienų vietoje, durys taip pat, aplinka – ne šiukšlynas, nesimato ir benamių. Tiesa, ką pastarieji veiktų tokioje nuošalioje vietoje – sunku sugalvoti.

20160731_183455

20160731_183422

Viduje vaizdas gerokai prastesnis. Vos tik internatas buvo apleistas, čia suskubo metalo vagys. Viena korpusų laiptinėje netgi nelikę turėklų, nekalbu apie, tarkime, metalinius karnizus užuolaidoms ir pan. Dauguma kabinetų tuštutėliai, tačiau keliuose radome krūvas pačių įvairiausių knygų. O jose – netgi visai pikantiškų raštelių.

20160731_183933

Dauguma knygų – rusiškos. Matyt, sovietinis palikimas, kuris buvo paliktas kaip šlamštas ir neperkeltas į naujas patalpas. Čia pat liko ir įvairūs preparuoti gamtos pasaulio pavyzdžiai, tarkim, šilkverpių kokonai, jūrų ežiai, vabalai. Vandalai sutraiškė daugumą dėžučių su stiklo dangteliais, tad visur pilna šukių. Netrūksta ir šiaip sudaužyto stiklo – jausmas toks, kad kažkas bandė stiklą išsiimti savoms reikmėms, tačiau kažkodėl paliko jį krūvomis, o prašalaičiai viską išdaužė.

20160731_183742

20160731_184937

20160731_184127

Tarp kitko, grįžusi namo ir gūglindama radau įdomų pasakojimą apie šį internatą. Apie tuos laikus, kai visuotinė propaguojama “religija” buvo ateizmas. Ten buvo pasakojimas apie mokytoją, kuri verčiama išeiti iš darbo, mat mokė mokinius tikėjimo ir jų nesudrausmino. Su visomis detalėmis ten skaičiuojama, kiek gi mokinių buvo tikintys, kiek buvo tardyti, kaip kolegos trukdė mokytojai dirbti darbą ir tampė jos mokinius po įvairias apklausas, o mokytoją laikydavo darbe iki išnaktų.

Tie, kas siaubė apleistą mokyklą, mėgino pasiimti daug ką. Pavyzdžiui, visas kriaukles, klozetus, nuo sienų ir grindų nukrapštyti plyteles. Vienoje patalpų netgi grindys išluptos, ne viename kabinete po grindimis kažko ieškota. Išrakinėta aktų salės scena. Pastarojoje, panašu, švenčių buvo nemažai ir reikšmingų, mat sukonstruotas netgi atskiras kelias užlipti ant scenos.

20160731_191348

20160731_191601

20160731_191644

20160731_191829

Abu korpusus jungia nemenkas koridorius. Atėjęs į gyvenamąjį pastatą patenki į savotišką atvirą visiems salę, greta – nemenka valgykla. Ten dar nenusilupę užrašai “Švarūs indai”, “Pusgaminiai”, kažkas juokaudamas užrašė kelis patiekalus. Virtuvėje buvo sumontuoti plastikiniai langai, pastaruosius vagys mėgino išsinešti. Ne viską sėkmingai, mat stiklo paketas dužo, kiti langai likę pusiau išimti.

20160731_192250

20160731_192500

Beje, dėl tų plastikinių langų. Naršydama internetuose ir ieškodama čia gyvenusių atsiliepimų radau ir pasipiktinimą vieno vyruko. Pastarajam užkliuvo tai, kad plastikiniai langai buvo sudėti tuomet, kai vaikai iš internato jau buvo iškraustyti.

Koridoriais keliaujant toliau – seselės kabinetas. Čia dar tebetrenkia vaistiniais preparatais, nors penicilino buteliukai (nesu mačiusi tiek vienoje vietoje) – vienoje dėžėje ant palangės. Seselės kabinete vis dar kabo instrukcija kaip dezinfekuoti instrumentus, ant grindų kalnas įvairios literatūros (daugiausia pasenusios ir tarybinės) apie visokias plaučių ligas. Kiek teko domėtis, sanatorija ir buvo skirta sirgusiems įvairiomis plaučių ligomis.

20160731_192154

Tarp radinių pasitaikė ir kelios asmens bylos su charakteristikomis, išvadomis, gydytojų siuntimais, šeimyninių aplinkybių aprašais ir pan. Šį pakoregavau nebe “Galaxy S7 Edge”, bet tik norėdama paslėpti tai, kas neturėtų būti matoma viešai.

20160731_190818

Prašau: “vengia gydytis, savavališkai bėga iš ligoninių, veda amoralų gyvenimo būdą, rūko, visada kambariai prirūkyti, tokiose sąlygose turi gyventi vaikai”. Realybė trumpai drūtai, mat raštas vadinasi “Dėl vaikų paėmimo”. Toliau vartydama bylą mačiau, kad nesisekė ir tai, tuomet nedidelei mergaitei, kurią paėmė gyventi į internatą. Mat iš pradžių teigiamos charakteristikos pavirto vidutinėmis, galiausiai atsirado ir kritikos, pastabų dėl bėgimo ir t.t.

Antrame korpuse be kelių užsiėmimų kambarių – vien gyvenamieji. Ir vaizdas ten ganėtinai slegiantis. Nors gūglindama radau tarp pasakojimų “kiek prisiminimų gerų”, “seni geri laikai”, “buvome sočiai pamaitinti, aprengti, laimingi”, “mumis rūpinosi”, visgi skurdžią buitį liudija daug kas. Pamenat, vaikystėje daugelis kolekcionavo lipdukus ir klijuodavo jais spinteles, šaldytuvus? Štai Spenglos internate lipdukus buvo pakeitusios etiketės nuo majonezo, o viename kambarių netgi radome iš jogurto etikečių išklijuotus “Audi” žiedus.

20160731_195443

Tarp radinių ir mokinių dienotvarkė. Tiesa, sprendžiant iš to, kad ji surinkta spausdinimo mašinėle, ne kompiuteriu, sunku nuspręsti, kurių ji laikų. Tačiau galite įsivaizduoti, kaip turėjo atrodyti kasdienybė.

20160731_194514

Atskirų dušų ar prausyklų nebuvo, kaip ir normalių tualetų. Antrajame korpuse vietoje klozetų buvo tiesiog skylės būdelėse, o prausyklos… na, tikrai ne jaukiausias kampas.

20160731_192221

20160731_193115

Vienas iš internete paliktų dalykų, primenančių apie senus laikus – 1970 m., senesni ir vėlesni, dienoraščiai, sienlaikraščiai, nemažas pluoštas nuotraukų. Dienoraščiai, beje, ne vaikų, o tarybinio muštro. Bent jau toks įspūdis susidaro skaitant atseit šeštokų pasakojimus apie draugoves, sueigas, didvyrius, komjaunuolius, spaliukus, raudonas žvaigždutes ir kitką. Net užrašai išklijuoti tomis žvaigždutėmis.

Kai kuriuos, beje, fotografavau specialiai. Nes iš pradžių buvo juokinga, o vėliau, beskaitant, supratau, kad iš tikro visa tai graudu. Graudu kai vaikai kalba apie darbo liaudį, o jų svajonės yra gerai mokytis ir nenuvilti tautos, kai kas antrame rašinyje kalbama apie neklaužadas. Beje, vieno rašinio autorius, man rodos, dabar tame krašte ganėtinai žymus ir gerbiamas žmogus. Bent kiek pavyko išgūglinti. Pasididinkite ir pasiskaitykite apie tai, kaip “komunistinėse valstybėse tik turtingųjų vaikai išgali eiti į į mokyklas, todėl tarybiniai vaikai yra patys laimingiausi pasaulyje ir nevengia sau to priminti”. Visos ištraukos – iš žemiau parodyto sienlaikraščio “Internatietis”.

20160731_194024

20160731_193940

20160731_193841

20160731_193829

O štai skaitydama jaunųjų technikų būrelio nario pasakojimą apie tai, ką jie veikia, verkiau iš juoko. “Surinkome radiją, bet neturėjome baterijų, todėl klausėme ausinių. Visi po truputį. Tada mus mokė naudotis magnetofonu. Tada visi bandėm. Visi po truputį”. Ir t.t. Paskaitykite patys puslapio apačioje.

20160731_193835

Stebėtina tai, kad internato pastatas, nors ir senas, neblogai išsilaikęs. Stogas apynaujis, į vidų neteka vanduo, kiaurymės languose leidžia gerai išvėdinti patalpas, todėl jose sausa. Sausa tiek, kad kažkokie gudročiai viena pirmo aukšto kambarių įkūrė kamputį ožkoms.

Aplink gamta jau smarkiai ima viršų, nebesimato buvusių takų, nebeliko krepšinio aikštelių, per asfalto dangą ten jau kalasi žolė. Sulaukėjo ir aplink buvę medžiai. Keisčiausia, visgi, kad tokie pastatai vaiduokliai lieka stovėti, nors, matyt, protingiausia juos būtų nugriauti nesuteikiant galimybės jų nusiaubti.

Daugiau nuotraukų rasit mano Flickr paskyroje.



1 thought on “Pirmyn į kelionę: apleista sanatorinė mokykla-internatas prie Spenglos upelio”

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *