Apleistas dvaras šalia Vilniaus, kuriame durys atviros visiems

Apleistas dvaras šalia Vilniaus, kuriame durys atviros visiems

Peršalau. Gavau biuletenį. Ta proga sėdu naršyti interneto bandydama atrasti informacijos apie man labai rūpimą objektą, kurį žiauriai norėčiau aplankyti, ir tęsiu seniai pasakotas istorijas.

Pamenat, vidury miškų aptikome puikų objektą visiems tyrinėjimams – apleistą mokyklą? Pasakodama jos istoriją užsiminiau, kad mokyklai priklausė ne tik akiai įprastas pastatas, bet ir netoliese esantis dvaras. Savaime aišku, aplankėme ir jį. Mūsų didžiausiai nuostabai, paspaudus dvare šviesos jungiklius, šie puikiausiai veikia ir šviesa šviečia ten, kur tik tai įmanoma. Kita vertus, greta rūsio aptikome elektros instaliacijos dėžę ir, panašu, dvaras nuo bendro energijos tinklo neatkirstas todėl, kad yra miestelio energijos tinklo dalis. Antras nuostabą sukėlęs dalykas buvo tas, kad dvaras, nors ir turėtų būti įtrauktas į kokį nors paveldo sąrašą, buvo visiškai atlapas. Įeiti be vargo galėjome tiek mes su bičiuliais, tiek bet kuris norintis.

20160807_170347

Kaip bebūtų, dvaras yra dviejų aukštų, dar turi palėpę.Stovi jis prie pat Neries kranto, kur matosi ir upės vingis, ir viduryje jos esanti sala. Aplink dvarą – dailus parkas, o visame miestelyje pilna dvaro pastatų, kurie, panašu, vis dar neblogos būklės. Yra ir dvaro sandėlis, ir ledainė, ir rūsys, ir tvartas, ir oficina. Dvaras buvo kurtas 18 amžiuje, keliavo iš rankų į rankas, kol atiteko Riomerių šeimynai. Per Žemės reformą 1922 m. dvaras buvo išdalintas ir padalintas, tačiau maždaug apie tuos laikus dvare buvo įkurtas pensionas, į kurį suvažiuodavo poilsiautojai iš, daugiausiai, Kauno, tuometinės laikinosios sostinės.

20160807_170445

Sovietmečiu dvaro fasadą papildė priestatai, po to dvarą valdė Rašytojų sąjunga, galop čia buvo įkurti vaikų namai. Viduryje miškų įsikūrusiam internatui dvaras buvo perduotas 1968-1969 m.

Beieškant informacijos pavyko atrasti skanių kąsnelių, papasakotų seniausių kaimo gyventojų. Pavyzdžiui, jų pasakojimuose išlikę, kad iki mūrinio, dvaro sodyba buvo medinė ir per gaisrą sudegė, tad atstatyta buvo jau mūrinė. Be to, pasakojama, kad baudžiavos laikais vietiniai valstiečiai eidavo 3 dienas dirbti dvare, likusias sau. Šituos dalykus pasakojusi senolė, beje, gyveno mediniame kumetyne (šis yra iki šiol) tol, kol pasistatė savus namus.

Prisimena ji ir žemės dalijimus, mat jos diedukui atiteko keliolika ha dvarui priklausiusios žemės. Įdomi detalė ir ta, kad buvęs dvaro savininkas išdalijus žemes išvažiavo gydytis į Ameriką, esą jam buvo gerklės vėžys.

20160807_173252

Dar įdomesnių pasakojimų yra. Senoliai mena, kad vieno kaimo kunigas norėjo pirkti žemės, bet jiems jos turėti nebuvo leidžiama, mat kunigai buvo kilnojami iš vienos vietos į kitą. Sutarė su tuometiniu dvaro valdytoju Mickevičiumi, kad kunigas pirks žemę, bet užrašys ant jo žmonos. Ir galop, kai kunigas sumąstė norįs išvažiuoti ir norėjo žemę parduoti, jam atsuko špygą: pasakė, kad čia “žemė mano žmonos” ir tiek žinių. Visgi klasta išaiškėjo ir dvaras galiausiai buvo parduotas iš varžytinių. Jį įsigijo Antonas Slaboševičius. Tiesa, trumpam, kurį laiką dvaras keliavo iš rankų į rankas. Įdomi detalė, užfiksuota senolės, ta, kad, pavyzdžiui, dvarininkams panorus pasivažinėti rogutėmis vasarą keliai buvo nubarstomi druska. Aišku, pykčio buvo, pamena ji, nes žmonės neturėjo kuo sriubą sūdyti, o čia kelius barstė.

Visgi istoriniai faktai rodo, kad įvykiai klostėsi ne visai taip, nes Slaboševičiaus dvaro valdytojas buvo būtent Teodoras Mickevičius, kuris rūpinosi visais dalykais čia, vėliau, prasidėjus žemės reformai, dalis dvaro valdų buvo nusavinta, dalį Slaboševičius pardavė Mickevičiui. Būtent šis savo žemėje pastatė medinį pensioną, į kurį pailsėti atvažiuodavo Lietuvos šviesuomenė. Ir prieš pat Antrąjį pasaulinį karą dvaro savininku tapo Stasys Kairiūkštis. Į jo vadovaujamą pensioną atkeliaudavo Lietuvos elitas iš Kauno. Tarp užrašytų pasakojimų apie Kairiūkštį – pikantiškos detalės. Pavyzdžiui, kad savo žmonai, kuri buvo vyresnė, jis buvo antrasis vyras. Esą žmonos pirmajam vyrui mirus Amerikoje ši paveldėjo nemažai pinigų ir nusipirko dvarą. Abu jie buvo ištremti į Sibirą. Ten pat teigiama, kad Kairiūkščio palikuonys buvo grįžę nepriklausomybės laikais į Lietuvą, visgi, dvaras liko niekam nereikalingas.

Žengiame į vidų

Durys atlapotos, todėl apsižvalgę einame pro kolonas pirmyn. Kolonos ir nedidelis stogelis suformuoja savotišką prieangį.

Įėjus į vidų pasitinka tamsa ir aukštos lubos. Iškabinti savotiški apšviečiami iš vidaus paveikslai.

20160807_165920

Čia pat prie įėjimo laiptai į viršutinį aukštą, žengus toliau matyti ilgi koridoriai, kurio abejose pusėse yra kambariai. Pirmame dvaro aukšte yra ir savotiška aktų salė su ant sienos pritvirtintu lyg ir gobelenu. Gaila, kad drėgmė jį sunaikins, mat lubos salėje kiauros ir ant grindų telkšo balos.

20160807_170850

20160807_170836

Paliktos dešimtys kėdžių, lentynose – vaikiški vaikų darbeliai. Ieškant informacijos pavyko atrasti žinią, kad šioje salėje nuolatos buvo organizuojamas Ramybės vakaras vaikams ir rėmėjams – savotiškas Kalėdų žiburėlis. Man peržiūrėjus padarytas nuotraukas dar kažkaip lyg šviečia ir kitas dalykas: atrodytų, kad tas vakaras organizuojamas tiems vaikams, kurių tėvai ar giminės Kalėdoms nepasiima. Nors galiu ir klysti.

Aplink koridorių esantys kambariai išnaudojami kaip miegamieji. Vėl – lovų daug, tačiau šįkart jos išdėliotos dar, sakyčiau, gana padoriais tarpais. Yra ir prausyklos, medicinos kabinetas. Tiesa, dalis durų kažkodėl vis dar užrakinta, tačiau nesibrovėm patikrinti, kas už jų. Manyčiau, kad tokie patys kambariai, tik juose galbūt daugiau daiktų nei tuose, į kuriuos galima laisvai užeiti.

20160807_171227

Antrame dvaro aukšte be miegamųjų – biblioteka. Ji užima visą vieną pastato galą. Lentynos tuščios, tačiau vis dar likusi kartoteka, senų senų, tikrai kelis dešimtmečius skaičiuojančių, vaikiškų knygelių.

20160807_171424

20160807_171501

20160807_171521

Galiausiai lenkiame galvas žemyn ir lipame iki palėpės. Ši – ypatingai daili ir pilna pačių įvairiausių daiktų. Čia palikti mokykliniai suolai, sudaužyti instrumentai, kai kurie mokyklos, dvaro dokumentai. Tiesa, čia ilgai neužsibūname, nes dulkių tiek daug, kad man prasideda kosulys, antrajai pusei – nesibaigianti sloga.

20160807_172112

Be šių patalpų, dvare yra ir rūsys. Rūsyje, panašu, buvo įrengtos maudyklos ir dušai. Taip pat čia, visiškoje tamsoje ir drėgmėje, aptikau kažkurios įmonės būstinę: dešimtis segtuvų su klientų sąrašais, duomenimis ir kitkuo.

Vienas rūsių – ypatingas, mat kitaip nei visuose likusiuose, čia išlikusios skliautuotos, murytos akmenimis.

20160807_172356

20160807_172611

Vaizdas ne iš linksmųjų, bet klausimas, kodėl dvaras buvo atidarytas ir kas jame vyksta, mane kamuoja iki šiol. Žiauriai keista ateiti ir rasti atlapotas duris ir pastatą, kuriame yra ne tik sienos, bet ir dar šiek tiek daiktų, kuris iš principo nesunkiai galėtų būti pritaikytas gyvenimui ar pramogoms. Aš netgi įsivaizduoju, kaip faina būtų, jei šitą nedidelį kaimuką greta Vilniaus paverstų šiek tiek pižoniška pramogų vieta, su maudynėmis Neryje, perkėlimu valtimis į salą, su galimybe pagyventi persikėlus kelis šimtus metų į praeitį. Manyčiau, rūpėtų ne tik saviems, bet ir užsieniečiams. Bet yra kaip yra.

Kaip visada, daugiau nuotraukų mano Flickr puslapyje.



6 thoughts on “Apleistas dvaras šalia Vilniaus, kuriame durys atviros visiems”

  • Sveiki, šiuo metu dvare ant visų spynu yra uždėtos spynos, vidun nepateksit :)

  • Gal ir gerai, kad uždėtos spynos, nes kitaip mūsų tautiečiai gali ką nors pridaryti, o seno paveldo pastatus manau reikėtų prižiūrėti ir saugoti. Ir gerai darot, kad adreso neviešinat.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *