Ką reiškia palikti savo komforto zoną ir mano pamiltos „Birbtuvės“

Ką reiškia palikti savo komforto zoną ir mano pamiltos „Birbtuvės“

Aš žiauriai mėgstu drąsius žmones. Tokius, kurie tikėdami tuo, ką daro, sugeba priimti ne pačius patogiausius sprendimus, juos priėmę ne visada jaučiasi kaip inkstas taukuose ir kartais, kai perka duoną, jiems ima ir pritrūksta poros centų, tačiau jie eina į priekį sukandę dantis ir siekia savo.

Tokiems žmonėms aš žiauriai pavyzdžių, nes greta pati sau atrodau silpna ir verksnė. Tokia, kur užsigavusi kojos nykštį į iškilusį gatvės grindinio akmenį tuoj bėga verkti, o kiekvieną dieną užbaigia zyzimu „oi, kaip aš pavargau“. Ir tada, kai netyčia susitinku su tais drąsuoliais, jaučiu, kaip galvoje mano „Aš“ raudonuoja iki plaukų šaknų ir dar toliau dėl kiekvienos tokios silpnybių akimirkos.

Čia kalbu, pavyzdžiui, apie Birutę, kurią, man atrodo, pažįstu mažiausiai dešimtmetį. Na, gal kiek mažiau, tačiau mudvi kartu dirbome dar naujienų portale Alfa.lt. Atsimenu, aš tada rašydavau apie kultūrą, o Birutė atėjo dirbti pramogų žurnalistikoje. Ir tuomet mudvi rūkydamos aptarinėdavom viską, o ji vis kartodavo, kad pramogos jai iki gyvo kaulo įgriso (rodydavo kur kas iškalbingesnį gestą, kai pirštu brūkšteli sau per gerklę).

Aš išėjau į kitą portalą, vėliau į dar kitą, pakeičiau sritį ir ėmiausi rašyti apie verslą. Birutė dar liko, pamenu, kartais susitikdavome ir ji pykdavo, kad tiek metų dirbant pramogų srityje kažkodėl visi aplink nustojo tikėti, kad ji gali daugiau nei vien tik sėdėti nesibaigiančiuose šokių projektuose ir surašinėti, kas ką pasakė, mat tą tauta klikina. O tada Birutė kuriam laikui dingo.

Ir kai atsirado, ji buvo metusi žurnalistiką ir įstojusi į Vilniaus Dailės akademiją studijuoti keramikos. Drąsu, pagalvojau tada, bet žinodama, kad ir pati buvau metusi žurnalistiką ir išėjusi studijuoti interaktyvaus dizaino, o vėliau grįžau atgal rašyti, pagalvojau, kad viskas čia aišku: ieško savęs ir tikrai grįš atgal į žurnalistiką.

Bet Birutė negrįžo. Pamažu feisbuke ėmė atsirasti jos darbai – ir kas kartą vis geresni, geriau atrodantys, įdomesni. Vėliau atsirado jos Birbtuvės, pamiltos mano, mano draugių ir, tikiu, dalies jūsų, kurie skaitote. Pasipylė keraminiai paukščiukai, dėl kurių išprotėjo išskirtinių papuošalų ieškotojai, atsirado katinai, dėl kurių šiurpuliukai oda ritinėjasi man, atsirado daugelis kitų dalykų, galinčių papuošti įnoringiausią damą.

Ir štai, smagus sutapimas, per savo gimimo dieną nuo bičiulės Ilonos aš gavau mažytę dėžutę su Birbtuvių logotipu. Kritau ant sofos juokdamasi ir kartodama, “Nesakyk, nesakyk!”. Juokiausi dėl to, kad dieną prieš tai žvalgiausi Birbtuvėse dovanos jai, nes, pagalvojau, tikrai patiks. Ir tada abi kikenome dėl to, kad turime silpnybių tiems patiems dalykams. Plano, beje, nekeičiau – nudrožiau į Birbtuves ir netikėtai pačiai sau praleidau ten ne kelias minutes, kaip planavau – nusiperku ir išeinu –, o išėjau po daugiau nei dviejų valandų.

Vien todėl, kad kalbėjomės apie viską viską. Pirmiausia, pavyzdžiui, apie tai, kad Lietuvoje kažkodėl rankų darbo daiktai yra nuvertinami. Nes ne vienas yra toks, kuris ateina ir sako: “O už 15 atiduosit?”. Arba “imsiu du, padarykit nuolaidą”.

Tačiau atėję pirkti sužadėtuvių žiedo, kaldintis vestuvinių, rinktis papuošalų iš tauriųjų metalų jūs nesiderate. Neprašote, kad patikęs kūrinys jums būtų parduotas pigiau. Nesileidžiate į derybas su dailininku, pirkdami jo darbus, su dizaineriu, siuvančiu jums vienetinę suknelę. Tad keista, jog čia lengvu liežuviu imama derėtis nuvertinant menininką ir viską, ką jis įdėjo: meilę, dvasią, kruopštumą, laiką, tikėjimą, žinias ir dar daugiau – linkėjimų tam, kuris papuošalą dėvės tikėdamas, kad su juo atrodo labai dailiai.

Galbūt todėl, sako Birutė, mugėse ji daugiau nenori būti. Tikiu, man, rašančiam žmogui, skauda širdį, kai kažkas ima prašyti tekstų taip, tarsi tai būtų rudeniniai, kiek daužtais šonais, obuoliai turguje. O čia papuošalai, kurių kiekvienas vis kažkuo kitoks nei ankstesnis.

Pykstama ir dėl kainų, tačiau niekas nesidomi, kiek menininkui reikia investuoti, dirbti ir atiduoti savęs, kad jo vardas apskritai būtų. Štai stovi kas nors ir skaičiuoja, kiek papuošalų tu gali pagaminti per dieną ir tuomet daugina iš vieno kainos bei išpūtę akis stebisi: “Oho, šitiek per dieną gali uždirbti”. Tačiau, o kas, jeigu diena prasta, kas, jeigu niekam šiandien nereikia nieko, kas, jeigu susirgai? Atrodytų, tarsi tu, menininke, tik kepk, o pinigai patys lyg kepti karveliai kris tau į skreitą. Tačiau netgi elementariai pats vienu metu kurti ir parduoti negali – reikia žmonių, kurie gebėtų tavo papuošalus, rūpestingai lyg vaikus, išdalyti tiems, kurie tavimi tiki.

Galiausiai kalbėjomės apie drąsą, kurios labai reikia, kai išeini daryti tuo, kuo tiki, tačiau tau ne kiekvieną dieną vaivorykštėm lyja. Jokios paslapties, sako Birutė, ne kartą yra buvę taip, kad susiskaičiavus centus išeina pakelis kavos, keli trupiniai maisto ir, nusipirkus reikalingas medžiagas darbams, lieki basas ir plikas. Ne kartą yra buvę taip, kad norint sumokėti patalpų nuomą teko skolintis ir atidirbinėti kitais mėnesiais. Ir ji vis tiek eina į priekį. Dirba, mokosi, kuria, kasdien palieka savo komforto zoną ir kuria tai, dėl ko kažkada paliko gana sočią ir šiltą žurnalistės darbo vietą, užtikrintas pajamas.

Ir žinot, aš tokiems drąsiems žmonėms pavydžiu tos drąsos ir tikėjimo savimi. Juk būna, tikrai būna, kai dėl menkesnių smulkmenų abejoji, ar tau pavyks, ar tikrai reikia. Štai kad ir dėl kokios sofos namie ar grindų spalvos trypčioji vietoje. O čia žmogus riebiu brūkšniu nubrėžė liniją ankstesniam savo gyvenimui ir pradėjo viską nuo nulio. Ir aš tikrai nuoširdžiai linkiu Birutei ir Birbtuvėms, kad tas nulis greičiau pavirstu kažkokiu gražiu skaičiumi, kad jai pavyktų gauti norimas patalpas netoli Vilniaus centro ir kad klientai, panorę jos papuošalų, būtų tie, kurie suprastų, kad jau šiandien, su trejų metų patirtimi, ji verta daug daugiau.

O apie Birutę ir savo pažintį su ja pasakoju, tuos katinus – pieno baltumo maniškį ir skaistaus raudonio Ilonos – rodau tam, kad įkvėpčiau. Nes iš tiesų, jeigu kažko bijote, tereikia ryžtis pirmam žingsniui. Įkvepiate ir žengiate. O tuomet antras ir visi kiti žingsniai jau bus savaime, ilgainiui pasileisite bėgte ir netgi nesėkmė ar kelios nesustabdys jūsų.

Žinau, kad naujamečiams linkėjimams dar anksti, tačiau vis tiek noriu vieną tokių išsakyti: už drąsą žengiant toliau nei šiandien esate nusibrėžę savo horizonto liniją, brangieji!

P.S.: Birutės Birbtuves internete galite rasti paspaudę šią nuorodą.



4 thoughts on “Ką reiškia palikti savo komforto zoną ir mano pamiltos „Birbtuvės“”

  • Užkliuvo viena vieta.
    Nesuprantu, kodėl derėtis yra blogai? Kodėl į tai žiūrima kaip į darbo nuvertinimą ir tik iš neigiamos pusės?
    Prieš tai parašyta pastraipa apie daugelio žmonių tipinį bruožą dejuoti ir skųstis („oi, kaip aš pavargau“) niekur nedingo ir toliau protarpiais šmėžuoja likusioje straipsnio dalyje.

    Derybos yra kompromiso ieškojimas. Jos gali būt naudingos abiems pusėms. Tiek pirkėjui tiek pardavėjui. Dėl blogų derybinių įgūdžių reikia kaltinti ne klientus, o save. Kaltinti savo, kaip pardavėjo, sugebėjimus.
    Manau, svarbiausia yra tai, kad kiekvienoje srityje turi dirbti žmonės, kurie tikrai išmano savo darbą. Menininkui išmanyti pardavimo procesus, kainodaras ir strategijas ne visada gali būti lengva. Ir tai yra normalu. Nenormalu yra dėl to kaltinti visus aplinkui.

  • Andriau, ačiū už komentarą.

    Greičiausiai kalta, kad neaiškiai parašiau, kodėl derėtis yra blogai. Mano akimis žiūrint, normalu derėtis dėl obuolių, mėsos, maisto, tartis dėl, tarkime, būsto remonto kainos ir pan. Nors aš ir pastaraisiais atvejais nesu linkusi derėtis, nes, tikiu, žmogus sakydamas kainą įvertino savo sugaištą laiką, įdėtą darbą ir sąnaudas.

    Tačiau derėtis dėl intelektinių dalykų, tokių kaip meno kūriniai, papuošalai, tekstai, man neatrodo teisinga ir taip, man tai atrodo kaip atlikto darbo nuvertinimas. Mat su šiais dalykais dažniausiai yra nepajudinama kainos dalis, vertinama kaip paprasčiausios sąnaudos. Ir ta kainos dalis, kuri skaičiuojama už įdėtą laiką, darbą, žinias. Ir štai tokiu atveju derybos reiškia, kad a) tu moki nepakankamai; b) tu dirbi nekokybiškai; c) tavo darbas nėra vertinamas taip, kaip tu jį vertini pats.

    Kai pirkėjas/klientas stovi priešais tave, atėjęs todėl, kad tiki tavo darbu ir darbai jam patinka, ir tuo pačiu bando nusiderėti, situacija yra dviprasmiška. Ypač dar, kai derybose, pvz., naudojamas argumentas, kad “prieš metus pirkau, kaina buvo kitokia”. Taip, lyg menininkas būtų amžiams savo dabartiniuose gebėjimuose užstrigęs ir nebūtų tas, kuris nuolatos mokosi ir kuria vis geriau, bando naujas technikas, atranda naujų idėjų ir t.t.

    Štai kodėl mano akimis žiūrint derybos dėl tokių dalykų, kaip meno kūriniai, kurių kiekvienas kitoks, mat gamintas rankomis, ne staklėmis, yra menininko darbo nuvertinimas. Ir čia nėra kalba apie kūrėjo prievolę išmanyti pardavimo strategijas ar procesus, kalba ne apie kažkokį nuolaidų taikymą lojaliems klientams, mat šitiems dalykams turėtų būti apskritai kitas žmogus, o ne vienas ir tas pats. Čia kalba apie tuos atvejus, kai tau tinka ir patinka, kai užsikabinęs daiktą iš vitrinos sau ant kaklo dar pamėgini laimę “o davai už dvidešimt?”.

    Sutinku, kad dėl derybinių įgūdžių reikia kaltinti ne tik klientus, bet ir save, ir kad derybų reikia mokytis, bet, kaip ir rašiau, man keista įsivaizduoti derybas dėl, tarkim, aukso žiedo stovint salone Vokiečių gatvėje (Ar Akropolio salelėje). Tad kodėl išgirdus, kad kažkas yra Lietuvos kūrėjo rankdarbis, būtinai norisi dar nusiderėti? Bent eurą. Na, nes visi gi tą eurą nuleidžia.

  • Pati sau prieštaraujat.. ” Mano akimis žiūrint, normalu derėtis dėl obuolių, mėsos, maisto, tartis dėl, tarkime, būsto remonto kainos ir pan.”
    Tarsi tie žmonės prieš tai neįdėjo darbo, į nieką neinvestavo, o viską gavo tiesiog šiaip sau. Meistrui nudažyti sieną ar sudėti plyteles antrą kartą lygiai taip pat irgi neįmanoma. Tai kodėl jo darbas neunikalus?

    Dar kart pasikartosiu, kad derybos yra milžiniška galimybė pardavėjui visomis prasmėmis. Tačiau tik protingas ja pasinaudoja, o kiti palaiko įžeidimu (gal kaltas per didelis susireikšminimas?). Juk visada galima pasakyti ne – kaina yra galutinė. Aš labai nuoširdžiai nesuprantu tikslo piktintis savo silpnosiomis pusėmis…

    O kas liečia žiedus – turbūt nedaug dar gyvenime pirkote, kadangi labai sėkmingai derėtis galima ir dėl jų (nesvarbu ar tai salelė akropolyje ar salonas Milane). Nustebinsiu dar labiau – derėtis galima netgi ir dėl vienetinių, specialiai juvelyro Jums gaminamų žiedų. Esmė tame, kad derybos vyksta prieš gamybos pradžią, o ne baigus darbą.

    Beja, Jūsų minėtas “o davai už dvidešimt?” nėra derybos.

  • Na, nesijaučiu aš pati sau prieštaraujanti, tiesiog skirtingai vertiname tuos pačius aspektus ir dalykus, ir vienaip atrodo jūsų normalumo ribos, kitaip – mano. Ir taip, tiesa, kai tariesi dėl kainos ir specialiai tau skirto gaminio prieš gamybos pradžią, pokalbis apie kainą atrodo logiškas ir reikalingas. Tačiau mano tekste “derybomis” vadinamas būtent tas momentas, kai žmogus ateina ir, nubraukęs viską, ką tu idėjai, sako: “davai, už dvidešimt”. Kalbos apie susitarimus, kurie yra dar prieš gamybą, čia nėra.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *