Ką daryti, kai tėvai ir mokytojai sako, kad reikia mokytis viską

Ką daryti, kai tėvai ir mokytojai sako, kad reikia mokytis viską

Prieš porą savaičių buvau savo mokykloje, kur su įvairaus amžiaus vaikais kalbėjausi apie karjerą. Žinoma, su penktokais pokalbis apie žurnalistiką greitai pavirto pokalbiu apie tai, kas kokį gyvūną augina (už ką, beje, pelniau populiarumo taškų tarp vaikų), tačiau pokalbiai su vyresniais leido suprasti, kad niekas nepasikeitė, nors praėjo daugiau nei dešimtmetis.

Kalbu apie tai, ko tikisi tėvai ir ko nori vaikai. Kai kalbėjomės apie tai, kad dažniausiai daug svarbiau yra rinktis tai, ko norisi patiems ir kas labiausiai patinka, nes vienas birbynės pūtėjas darbo rinkoje turi kur kas didesnes galimybes nei tūkstantis vadybininkų. Žinoma, geri specialistai darbą visuomet turės. Tik tiek geri dažniausiai nuoširdžiai mėgsta savo darbą, o ne yra jį pasirinkę todėl, kad jis, esą, perspektyvus.

Ir kai pasakiau, kad, be jokios abejonės tiek mokytojai sako, jog kiekvienas dalykas svarbu ir jį privalu mokytis, tiek tėvai liepia stengtis mokytis kuo geriau, jau aštuntokai atsiduso linksėdami galvomis.

Pamenat, prašiau draugų pasakyti man, ką jie keistų galėdami grįžti į mokyklą? Draugai man pripasakojo, prirašė didžiausią kalną įvairiausių dalykų ir pamąstymų, ką jie darytų kitaip, o vienas iš dalykų buvo – daugiausia dėmesio skirti tiems dalykams, kurių reikės būsimuose moksluose ir užsienio kalbos. Ir aš esu absoliučiai visiškai linkusi tuo sutikti.

Kodėl? Nes jeigu jums nesiseka fizika, vargu ar mokysitės kažką, kas susiję su fizikos mokslais, jeigu nemėgstate istorijos, greičiausiai nesirinksite studijų, kur reikės šito dalyko. Vienintelis slidus reikalas – lietuvių kalba, mat šios egzaminas privalomas. Aš pati išsilaikiau matematikos egzaminą, o jis, turiu pasakyti, man nė velnio nebuvo reikalingas. Ir realiai trejus metus kankinausi mokykloje iš paskutinių tempdama save matematikos A lygiu pamokose, mokytojai, žinodami, kad šiaip jau esu gera mokinė, mane timptelėdavo aukštyn su pažymiais, o matematikos valstybinis buvo kaip vyšnia ant torto. Ir aš iš jo gavau viso labo 28 balus. Ir kam? Iki šiol neradau atsakymo.

Žinoma, visiškai įmanomas variantas, kad baigdami mokyklą nežinosite, ko n0rite. Ką rekomenduočiau? Nestoti niekur. Keliaukite, dirbkite, pasižiūrėkite į pasaulį, eikite savanoriauti. Savanorystė, beje, ypač užsienio šalyse, yra nereali patirtis. O kai jau sugalvosite, ką įdomu būtų veikti, tuomet stokite. Ir, žinoma, tada gali būti, kad pritrūks kažkokio dalyko balo. Tai, žinokite, visad galima grįžti į mokyklą ir persilaikyti valstybinį egzaminą, ar tiesiog išlaikyti trūkstamą. Iš patirties galiu pasakyti, kad tuomet, kai pačiam kažko reikia, mokytis yra šimtą kartų lengviau.

O pabaigai – Darbo biržos parengtas paklausiausių profesijų barometras. Su blaiviu įvertinimu, kas, atsižvelgiant į tendencijas ir laisvų darbo vietų skaičių, turi didžiausias galimybes įsidarbinti. Ar nustebsite žinodami, kad daugiausiai perspektyvų turi suvirintojai, sistemų administratoriai, plytelių klojėjai, gydytojai specialistai (turintys konkrečią pakraipą), mūrininkai, įvairių mašinų operatoriai ir t.t.? Daugelis tų profesijų yra tokios, kur darbdavys žiūri ne į diplomą, o į tai, kokioj įmonėje atlikote praktiką ir kaip gerai ji sekėsi. O dalį specialybių jau galite rinktis tik tik baigę 10 klasę. Todėl kitą kartą kai tėvai jums kartos, kad rinkitės teisę, nes būsit teisėju ir uždirbsit daug pinigų, žinokite, kad tiesa toli gražu kitokia.

ŠALTINIS: Lietuvos Darbo birža


Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *