Kai storam reikia pasakyti, kad jis – storas

Nekokia man ši diena, prisipažinsiu. Akylai stebiu mitybą, aktyviau sportuoju ir šiandien, matyt, ar kad namie sėdžiu, ar kad kažkas galvoj keisto įsijungė, visą dieną sukuosi aplink šaldytuvą ir negaliu, mirštu, kaip noriu valgyti.

Pagal dienos kalorijų skaičių – sunaudojau tiek, kiek galiu. Bet pagal savijautą atrodo taip, kad valgiau tris salotos lapus ir viskas. Nuklydau su Chill’n’Grill komanda kibinų (negerai, žinau) po žiauriai įdomaus vlogo filmavimo (pamatyti galite čia), grįžusi namo susitikau bičiulį, gavau riešutų, suvalgiau kokias dvi saujas. Tada dar namie salotų su raudonom pupelėm ir rieke duonos, o vėliau, neiškentusi, dar salotų su dviem pieniškom dešrelėm. Pastarosios, mano akimis, absoliutus blogis, nes ten vieni riebalai ir dar neaišku kas.

Ir dabar sėdžiu, graužiuos. Nors realiai, matyt, kaip sako Motyvuoti atletai, reikėtų nesinervinti ir tiesiog, jeigu jau gavosi kažkokia nesąmonė, kitą dieną grįžti į režimą ir valgyti taip, kaip reikia.

O kol aš čia graužiuosi, feisbuke pažįstamas pasidalijo straipsniu ir užvirė diskusija. Straipsnio esmė paprasta: kodėl jauni žmonės nebesigėdija būti storais. Tekstą parašiusi autorė stebėjosi, kad dabar ne apvalaini, ne putlūs žmonės, o stori, tokie, kurie turi realią sveikatos problemą, kurių sąnariai nuolatos kenčia per didelę apkrovą, vidaus organai yra spaudžiami ir t.t., jie drąsiai demonstruoja viską, ką turi, spraudžiasi į aptemptus drabužius ir nė kiek nesigėdija to, prie ko privedė jų nesveiko gyvenimo įpročiai. Straipsnį galite perskaityti čia, o aš pasidalinsiu keliomis labiausiai patikusiomis mintimis.

It’s unattractive, it’s unhealthy and, given the problems that being fat can cause, it should be as unacceptable as smoking.

I can’t count the number of mothers who have confided in me their concerns about their daughters’ weight, while emphasising they’d never say anything about them tipping the scales because they don’t want to tip them into anorexia.

Overfeeding your kids is not love, it’s abuse.

We live in a society in which it has become OK to shame people for being skinny, but to come out and say ‘You’re fat. Not healthy, not a good look’ would be tantamount to a crime.

One way to start might be by calling a fat girl a fat girl. No apology required.

Aštru. Ypač paskutinis sakinys, kurį įdėjau kaip man įstrigusį. Bet tikra tiesa ta, kad storam žmogui niekada į akis nesakome, kad jis storas. Nesiūlome salotų, giname, kaip “ai, gi gero žmogaus turi būti daug”, o už akių pasikalbame, kad “vajezau, negerai kažkaip”.

Prisimenu savo vaikystę. Mokykloje sveiko maisto piramidę mačiau biologijos vadovėlyje, o darbų pamoką vedusi mokytoja buvo tokia nutukusi, kad vargiai apie sveiką mitybą galėjo ką pasakoti. Užtat mokėmės kepti pyragus, spurgas riebaluose ir visokius žagarėlius. Namie sveikos mitybos nebuvo daug, dėl to, kad tėvai valgydavo vakarienę vėlai, šviežių vaisių ir daržovių šaltuoju metų laiku nebūdavo, cukraus ir saldėsių užtekdavo, o kur dar faktas, kad fizinės veiklos irgi nebūdavo ypač daug.

Kai susirūpinau tuo, kad esu stora, buvau jau nemenka paauglė. Ir tada, tradiciškai, nustojau valgyti. Nustojau valgyti, tačiau nenumečiau svorio tiek, kad jausčiausi graži ir laiminga, tik, spėju, pasisėjau tulžies pūslėje akmenų užuomazgas.

Tada baigiau mokyklą būdama apvalaina ir turėdama antsvorio, tačiau per daug nesirūpindama. Pirmame, antrame studijų kurse apskritai tuktelėjau taip, kad perlipau į XL dydį. Nebuvo smagu ir nėra smagu, ypač, kai žiūriu į tų laikų nuotraukas. Spėkit, ar ką nors dariau? Ne. Makaronai su sūriu naktimis, keptos bulvės, visokie nesveiki maistai ir vakarėliai buvo mano kasdienybės palydovai. Patėvis vis pastebėdavo, kad esu riebi, mama gindavo. Aš gi verkdavau krokodilo ašaromis ir… nedariau nieko.

Kai susipažinome su mano brangiausiuoju, ėmiau daugiau judėti. Jis kažkaip mane pamilo tokią, kokia esu, pietaudavome McDonalds, gerdavau daug vandens, miegodavome po nedaug, visur lakstėme, važinėjome, vaikščiojome ir finale – per vasarą mano formos gerokai pagražėjo. Apsigyvenus kartu procesas sustojo, buvo ir apvalesnių mėnesių, buvo liesesnių, tačiau iš esmės – vis dar nedariau nieko.

Pernai, matyt, metų pradžioj sukrėtimas buvo, kai vis zyzdama savo brangiausiam, kad esu stora, jį, liaudiškai tariant, daėdžiau. Kažkada, kai pykomės, išrėžė, kad savo tokiom kalbom verčiu jį patį pastebėti savo trūkumus. Užsičiaupiau ir susimąsčiau.

Gruodį pradėjau savo eksperimentą su sveika mityba. Dabar dar įjungiau sporto. Sekasi sunkiau nei galvojau, kad bus, nes nepaisant savo nuolatinio priminimo, kad “Dina, tu esi protinga mergina ir puikiai supranti, kas gerai tavo kūnui, puikiai žinai, kodėl norisi ne sveikų, o nesveikų dalykų ir kad torto gabalas palyginus su lėkšte varškėčių yra kaip šuns šūdas rankoje”, paklydimų mano dienose netrūksta. Tačiau kas kartą susiimu ir grįžtu prie tos sveikos mitybos. Ir po to straipsnio galvoju, kad jei vietoje žagarėlių kepimo pamokų būčiau turėjusi tas, kuriose mokyčiausi atrasti sveikus produktus, ragauti, žinočiau, kas su kuo dera, kaip patariama derinti visus elementus, kur ieškoti vitaminų, netgi – kada gerti ir ką gerti, dabar man būtų lengviau.

vienas iš mano sveiko maisto pavyzdžių – pietūs su pomidorais, brokoliais, raudonom pupelėm ir bemiele, becukre duona

Tikiu, atrasiu aš tas tiesas ir galiausiai tas sveikas maistas ir sveika gyvensena taps neatsiejama mano gyvenimo dalimi, kad išmoksiu mėgautis nedideliais džiaugsmais visokio maisto. Bet žinau, kad savo vaikų aš tikrai nemaitinsiu čipsais, mcdonaldais ir saldainiais. Nes visiškai nenoriu, kad jiems tektų eiti per tą patį, per ką dabar dantis sukandusi einu aš.

Dina

One Comment

  1. Dina, ačiū už šitą tekstą!
    Vis kaupiuosi garsiai prabilti apie tą “stora ir laiminga” madą. Visą savo sąmoningą gyvenimą pati kovoju su silpnybėmis, papildomais kilogramais ir puikiai žinau, kad XL – nė velnio ne džiaugsmas. O tik deklaratyvus tingumas.
    Už krosus ir salotas!!

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *