Kaip man nepavyko, ir ką reiškia 300 kcal mitybos plane

Žinot tą momentą, kad “kol neparašai, tol nesiskaito”? Arba kol nepasakai garsiai, viešai ir t.t. Tai va, aš taip noriu pasisakyti apie savo paskutinį blogo įrašą prieš mėnesį. Todėl ir mėnesio tyla, kad man – nepasisekė.

Visa antra balandžio pusė ir pirma gegužės buvo pilni savigraužos, ašarų, streso, ir, žinoma, tik dalis iš jų buvo susiję su mano eksperimentu su Kilo.lt. Kita dalis susijusi su tuo, kad turiu tiek darbų, jog paprasčiausiai nebesusitvarkau gyvenime. Ir kai visi sako, kad “mesk ką nors, kas mažiau svarbu”, yra taip, kad esu kaip musė barščiuose – žingsnio atgal žengti nebegali, nes jau privalai daryti viską, ką pasižadėjai ar įsipareigojai.

1200 kcal

Prieš mėnesį pasakojau apie savo pirmuosius įspūdžius su Kilo.lt. Iš tiesų, man žiauriai patiko, kad svoris gana greitai krenta. Bet jau tada užsiminiau, kad esu nuolatos alkana. Matyt, tas jausmas turėjo sustabdyti mane ir permąstyti, kas blogai, bet pasitarusi su mitybos specialiste gavau patikinimą, kad kol kas prasmės keisti mitybos plano kaloringumo ji nemato. Nemato, tai nemato, bet su 1200 kcal dieta ištempiau dar maždaug savaitę ir kažkurį vakarą nutrūkau nuo grandinės.

Iš karto prisipažinsiu, kad prasitęsiau Kilo.lt narystę dar pusmečiui. Nes visa sistema tikrai veikia, svarbu – nebadauti, o būtent taip aš ir jaučiausi valgydama pagal pirmąjį mano mitybos plano variantą. Prasitęsiau po to, kai paprašiau sudaryti naują mitybos planą – šįkart 1500 kcal. Kadangi paaiškėjo, kad nuo ne vieno gyvulinės kilmės baltymo esu beriama. Dabar valgiaraštyje nėra kiaušinių ir varškės, bet yra daug daržovių, kruopų, žuvies.

Ką reiškia 300 kcal

Atrodytų, ką gi tos 300 kcal kalorijų reiškia, bet man jos leido jaustis ramiau, nes – tai sotūs pusryčiai, soti vakarienė, sotūs pietūs. Pavyzdžiui, ankstesnis mitybos planas lėmė, kad pusryčiams galėjau gauti 200 kcal, o tiek man būdavo tiek nedaug, kad praėjus valandai vėl norėdavau valgyti. O tada vos per vos iškentėjusi iki priešpiečių, tokia pati išbadėjusi pasitikdavau pietus ir užburtas ratas tęsdavosi iki vakarienės. Miegoti einu vėlai, todėl iš principo sėdėdavau kokias 5 valandas kęsdama tokį alkį, kad norėdavosi susisukti į kamuoliuką.

Naujas mitybos planas reiškia tai, kad po pusryčių dažnai jaučiuosi tokia soti, kad priešpiečių nė nesinori, o vakarienę suvalgiusi tikrai pavalgau bent tiek, kad kai jau einu miegoti, nesinori išsiimti skrandžio. Ir, tiesą sakant, po tokių persibadavimų, nebūna tulžies akmenligės priepuolių.

Kitas dalykas tas, kad po to, mano vadinamo badavimu, laiko numestas svoris grįžo atgal labai greitai. Ir nekrenta. Nekrenta, nes, aišku, niekaip nesusitvarkau su mityba. Atrodytų, pradedu dieną gerai, o jai įsibėgėjus viskas ritasi velniop. Tai šokoladas koks po ranka, tai kažką įdomaus keliaujam su draugais valgyti. Suprantu, kad daug ką lemia suvalgomos kalorijos, todėl stengiuosi bent jau šitą dalį prisižiūrėti, bet… Matyt, čia ir yra priežastis, kodėl reikia garsiai pasakyti, kad nesiseka, ir pradėti iš naujo. Tai ir sakau.

Stiprioji dalis – sportas

Kalbant apie gerus dalykus – vis dar liaupsinu sporto programą. Ypač dabar, kai besimokydama važinėtis riedlente pasitempiau raiščius. Galimybė sportuoti namuose, neturint praktiškai jokios įrangos, ir dar jausti, kad tikrai gerai pasportavai – kažkas tokio. Neslėpsiu, kad sporto programa buvo priežastis, kodėl nusprendžiau narystę Kilo.lt prasitęsti dar pusmečiui.

Tarp mėgiamiausių mano pratimų – viskas, kas susiję su kojomis, nugara. Vien todėl, kad juos darydama, padariusi, jaučiu, kaip ramuo net dega. O tokį jausmą pajusdavau iš principo tik po kokių 10 km bėgimo. Norėtųsi, aišku, ir tą patį jausti liemens srityje, bet, matyt, arba šita vieta ne tokia jautri, arba reikia daugiau stengtis. Kaip bebūtų, sportuojant apima toks jausmas, kad iš to įsijautimo dar imsi ir kitos dienos pratimus padarysi (tiesa, į treniruotės pabaigą to jausmo nebelieka).

Tiesa, kai turėjau 1200 kcal mitybos planą, bandžiau su mitybos specialiste “susitarti”, kad galbūt aš sportuosiu papildomai, bet valgysiu daugiau. Ji mane patikino, kad suvalgytų kalorijų neišsportuosi. Aš, visgi, tuo netikiu ir manau, kad daug sportuojant ir daug deginant kalorijų, valgyti galima daugiau. Ir čia mano nuomonė nepasikeitė.

Ateinantis pusmetis

Taigi, kai garsiai ištariau, kad nepasisekė, galiu šiek tiek atsikvėpti. Gegužė ir birželis – velniškai intensyvūs mėnesiai. Laukia Žurnalistų ralis, kuriame turiu prisidėti prie komunikacijos, laukia japoniškų automobilių gerbėjų susitikimas JapMeet Kaune, laukia Klaipėdoje Memel Motor Fest ir Estijoje Stancest (dar nežinau, ar važiuosime). Galiausiai, laukia mano mylimas Chill’n’Grill, o prieš jį – dar ir trumpa darbinė kelionė į Austriją.

Geriausiai man sektis turėtų liepą, kai prasidės atostogos ir turėsiu daugiau ramybės. Tad per artimiausius mėnesius labiausiai norisi grįžti į vėžes ir susikaupti, susitvarkyti dienotvarkę taip, kad vos atsibudus nepasitiktų skaudanti galva nuo miego trūkumo, o vakare mintys nezvimbtų dėl nepadarytų darbų. Ir tada, manau, pajudės visi kiti reikalai, nes gi ir istorija visa ne apie svorį, o apie keičiamus įpročius ir gyvenimo būdą. Tai palinkėkit sėkmės!

Dina

2 Comments

  1. Aš nei maitinuosi normaliai, nei sprotuoju Krč. :D

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *