Ką nuveikti ilgąjį savaitgalį: Lietuva – Lenkija – Čekija ir atgal

Anokia paslaptis – aš ir mano brangiausias esam savotiški Toyota ženklo gerbėjai. Gal todėl, kad patys turime jas tris. Gal todėl, kad brangiausiojo abu tėvai Toyota modeliais važinėja. O gal todėl, kad net ir mano tėvus užkrėtėm Toyota ir dabar abu turi po vieną sau.

Kaip bebūtų, mes turime tris automobilius. Vienas visiems metų laikams, du – ribotam naudojimui, t.y. geru oru, tik su vasarinėmis padangomis ir pan. Atrodytų, šitais dviem niekur nenuvažiuosi, bet tiesa ta, kad šiemet brangiausio Toyota Carina E muša visus rekordus, kiek riedame. Per šią vasarą vien per renginius esame prasukę daugiau nei 6 tūkstančius kilometrų, pusė tiek pagal planą dar prieš akis.

Stovėjimo vietos greta viešbučio Legnicoje. Fone – bažnyčios ir miestelio centras.

Ir viskas vien todėl, kad važiuoti su standartiniu automobiliu per Europą visai neįdomu. Tiksliau, įdomu, bet ne taip – tą gali kiekvienas. O važiuoti modifikuotu, kitokiu nei visi, susidurti su pačiais keisčiausiais iššūkiais, kur kas smagiau. Be to, šiaip jau, Toyota garsėja savo patikimumu, nesvarbu, ar sena, ar nauja. O mes saviškėmis tikrai labai pasitikime.

Tad paskutinį liepos savaitgalį pasidėliojome maršrutą, užmetėme akį į žemėlapius, nusimatėme kelis tikslus, užsisakėme viešbučius ir išmynėme. Mynėme tiek, kad per keturias dienas su žemintu automobiliu per Lenkiją, Čekiją ir gabalėlį Vokietijos nuvažiavome 2,5 tūkstančio kilometrų.

Kaip planavome

Kelionę, jau nebe pirmą, mes siejame su renginiais, į kuriuos važiuojame. Reiškia, žvalgomės viešbučių, kurie būtų kuo arčiau renginio vietos. Mat kai turi modifikuotą automobilį, nesinori jo palikti viešose vietose – ieškai privačių parkingų, viešbučių su stovėjimo vietomis ir pan. Be to, visada jungiuosi ir Google Street View, kad apsižvalgyčiau, kiek lygus įvažiavimas į parkingą, arba kas aplink, arba – kiek geri šaligatviai, vedantys į renginį arba iš jo, mat, pavyzdžiui, Estijoje, kai keliavome į Stancest 2017, nuo renginio vietos važiavome riedlentėmis.

Viena iš Legnicos miestelio gatvių, šalia kurios buvo mūsų viešbutis.

Tuomet pasižvalgome kelių. Pagal kelio numerį – kuo mažesnis skaičius, tuo kelias reikšmingesnis. Google Maps dar leidžia spręsti pagal storį ir spalvą. Pvz., jei kelias žemėlapiuose baltas, kiek beprisitrauktumei vaizdą, reiškia, jis prastas, vietinės reikšmės. Magistralės žalios, gerokai storesnės, be to, neretai pažymėtos vienženkliu, dviženkliu skaičiumi.

Kodėl šita informacija svarbi? Skaitykite toliau!

Kaip užsisakinėjome

Viešbučiams jau nebe pirmą kelionę naudoju Booking.com. Variantas būtų ir Air BNB, bet kažkodėl mano antroji pusė pirmenybę teikia paprasčiausiems viešbučiams. Tiesa, pastarojoje kelionėje teko susidurti su problema, kad itin svarbi informacija, susijusi su viešbučiu, buvo nukišta kažkur užsakymo patvirtinimo apačioje, jos nepamačiau, todėl vidury nakties teko ieškoti kito viešbučio. Naujasis buvo kur kas geresnis, tačiau vis dar laukiame, ar būsime apmokęstinti, ar ne. Pamoka ateičiai – perskaityti ir nuscrollinti viską iki pat galo.

Per Booking.com deriname ir visas parkingo detales. Tiesa, tai nebūtinai reiškia, kad viešbutis viską gaus. Pvz., Čekijoje parkingą užsisakiau per Booking.com, tačiau viešbutis mano prašymo nematė.

Nors ir nedidukas, Legnicos miestelis turi gražų senamiestį.

Kitas reikalas tas, kad Booking.com sau užsimeta procentą nuo užsakymo sumos, todėl kartais atkeliavus į viešbutį tiesiogiai yra kiek pigiau. Pvz., mums vietoje 45 Eur reikėjo susimokėti 43 Eur, ir pan. Kita vertus, nemenka rizika atkeliavus tiesiai į viešbutį kambario tiesiog nerasti. Ir, galų gale, Booking.com esant nesklandumams yra ta vieta, per kurią galima išsiaiškinti kilusias problemas.

Beje, į Čekiją įvažiuojant reikia vinjetės, mat greitkeliai šalyje – mokami. Vinjetę, deja, galima nusipirkti tik būnant fiziškai šalyje. Pirkome 10 dienų, kainavo 11 Eur. Trumpesniam laikui nėra, tik mėnesiui ir metams. Lenkijoje, kiek visi gąsdino, kažkaip mokamų kelių neaptikome, nors savotiškas kelių mokesčio rinkimo vietas matėme. Tik kad tuščias.

Kaip keliavome

Kadangi visažinis Google informavo, kad mums prireiks maždaug 10 valandų iki Legnicos miestelio Lenkijoje, kur vyko Japfest – japoniškiems automobiliams skirtas festivalis, nusprendėme, kad reikėtų išvažiuoti anksti ryte. Ne taip, tiesa, anksti, kaip kad keliaujant į Raceism. Pajudėjome kiek prieš devynias ir, reikia pastebėti, tai buvo nemenka klaida. Nusprendusiems pravažiuoti visą Lenkiją automobiliu, rekomenduočiau kelionę pradėti kuo anksčiau, mat po to laukia varginantis vilkikų lenkimas arba slinkimas su kilometrinėse eilėse išsidėsčiusiomis lengvosiomis ir sunkvežimiais. Iš viso kelionė iki Legnicos truko maždaug 12 valandų, mat kelissyk stojome pratempt kojų, kavos, dujų drauge keliavusiam Manto ir Aušros ekipažui.

Pakeliui į Prahą.

Praleidę porą naktų Legnicoje sukome Čekijos link. Čia, pamenat, pasakojau, kodėl vieni keliai Google Maps balti, o kodėl kiti žali? Panorau užsukti į Jelena Gora miestą. Kalnų papėdėje, nuotraukos fantastiškos, namai ryškūs. Pasižiūrėjome kelią nuo Legnicos viena akimi ir nuvažiavome. O bevažiuojant supratom, kad kelias toks šūdinas, kokį vargu dar kur kitur įmanoma rasti. Ir jis vis siaurėjo, prastėjo, kol galiausiai paskutinius 20 kilometrų važiavome pirma-antra pavara su grėsme, kad reikės pasilenkti su kitais automobiliais nulipant nuo asfalto. O tai modifikuotam, žemam automobiliui skausminga: gali sprogt padanga, gali apsigadinti brangūs ratlankiai, galima galiausiai strigti taip ant kokio nelygumo, kad ir karterio nebeliks, arba užstrigti ir nebenuvažiuoti. Žodžiu, grėsmių daug. O blogiausia, kad kelionė iki Snežkos viršūnės Čekijoje turėjo trukti dvi valandas, o truko tris. Vis per tuos baltus kelius Google.

Tai privažiavę mano norimą miestą supratom, kad laiko nėra ir sukomės tolyn. Čia apmaudžioji dalis. Ai, ir ties ta vieta kelius tikrinau kartu su Robertu, nes, panašu, bent vienam šeimoje su žemėlapiais pasisekė labiau. Užtat palyginus neblogais keliais privažiavome Čekijos sieną ir pradėjome kilti į kalnus. Nedidelis tas kilimas, tik kilometras viršun, bet senam dyzeliui lauke tvyrant +32-+34 laipsniams karščio, o viruje veikiant kondicionieriui, pasijuto. Bet užvažiavome.

Snežkos papėdę pasiekėme per miestukus Mala Upa ir Velka Upa. Išsiaiškinome, kas kaip su parkingu ir vietiniais pinigais, išsikeitėme zlotų likutį, paaiškėjo, kad Čekijos kronos neturi centų (tiksliau, turėjo juos iki 2008 m., o po to nebe), o santykis su euru yra 26 prie 1. Bet keliai Čekijos pasienyje su Lenkija – puikūs, o vaizdai traukiantys akį.

Statiniai Snežkos viršūnėje, iki kurių tąkart keltuvai nekilo dėl vėjo.

Tiesa, pasukus Prahos link sulaukėme ir perspėjimo mano Instagram profilyje, kad atsargiai važiuotume čekų greitkeliais. Jei žinote Lietuvoje esantį Vilnius – Molėtai – Utena plentą, kurį liaudyje vadiname betonke, tai va tokie tie Čekijos greitkeliai Lenkijos pusėje ir pakeliui į Prahą. Kokybė geresnė, bet esmė – ta pati. Kadangi mūsų važiuoklė žeminta, automobilis velniškai kietas, pasikratėm kaip reikalas.

Finišu tapo viešbutis Prahos pakrašty (38 eurai nakčiai + 15 eurų už parkingą). Parkingas, pamąstėm, brangus, bet po to, kai supratom, koks jis, atsipirko tie 15 eurų. Mat paaiškėjo, kad nedidelėje gatvėje esantis viešbutis turi parkingą po pastatu ir patekti į jį reikia… liftu! Ot buvo džiaugsmo važinėtis pirmyn-atgal.

Ką aplankėme

Pirmiausia, matyt, reikėtų pasakyti, kad aplankėme Japfest. Save autoriai pristato kaip didžiausią Europoje japoniškų automobilių festivalį, bet vaizdas, bent jau šiemet, kuklokas. Žadėta 400 automobilių, tai jų gal tiek ir buvo, bet iš pažiūros – nepasakytumei. Daugybė visiškai standartinių arba puoštų taip, kad sunku suprasti, ar čia skoninga, ar ne. Modifikuotų taip, kad trauktų akį – vos keli. Galbūt todėl Mantas buvo vienoje nominacijoje buvo išrinktas kaip vienas geriausių.

Dvi lietuviškos mašinos Japfest.

Tačiau greta visko yra driftas, kur vaizdų su kaupu, yra dragas, kur taip pat įdomu pasižiūrėti, kaip kas važiuoja. Tačiau atvažiavus be kompanijos, taip kaip mes, dvi porelės, greitai viskas nusibodo. Didžiausią įspūdį paliko tik apdovanojimai, kurie nunešė stogą. Drąsiai sakau, kad buvo geriausi mano kada nors matyti automobilių renginio apdovanojimai. Ar važiuosime dar kartą? Jeigu be krūvos draugų, tikrai ne.

Tuomet pakilome į didžiausią to regiono viršūnę – Snežką. Tiesa, tas buvo gana neįprasta, mat, kai šiaip ne taip išsikeitę zlotus į Čekijos kronas ir radę, kur pasistatyti savo automobilį, atėjome iki keltuvų, mums buvo pasakyta, kad keltuvai kyla tik iki pusiaukelės. Kelias į patį viršų – tik pėsčiomis. Gūžtelėjome pečiais, nusipirkome bilietus pirmyn ir atgal ir ėmėme kilti. Kainavo, beje, po 8 eurus abiems. Automobilio stovėjimas atsiėjo 5 eurus.

Taip atrodė tie 2,5 km iki Snežkos viršūnės.

Užkilę pamatėme, kad iki norimos viršūnės – 2,5 km atstumas, tiesiog takas tarp pušelių ir mėlynių krūmų. Pamąstėm, kad ai, kopiam. Verta pastebėti, kad aš variau plikais pečiais ir su basutėm. Tas takelis pamažu pradėjo statėti, vėliau virto kone ištisa siena su laipteliais, akmenimis ir t.t. Bet užkopėm. Vaizdas paperka, su basutėm įmanoma užkopti, bet nerekomenduotina. Sėdom po to ant kalno, ištiesėm kojas ir pailsėjom kiek. Dar viršuj nusipirkome magnetuką ant šaldytuvo ir nusileidome žemyn. Yra žmonių, kurie kopia visą kalną, bet mes kažkaip nesijautėme taip fiziškai pasirengę.

Beje, mėgstantys grybauti ir uogauti – uogos ir grybai labai dideli. Mačiau kelis žmones, kurie tempėsi kupinus krepšius visokių gėrybių. Tai jeigu tingite kopti, galite pasižvalgyti po kone neliečiamas apylinkes.

Sėdėjom nukorę kojas, aš dar sumuštinį susitepiau. Romantika! Tik kremo nuo saulės reikėjo nepamiršt.

O Prahoje taip pat buvo nusimatę nemažai reikalų, bet kol atkeliavome į viešbutį buvome tiek nusikalę, kad nusprendėme paprasčiausiai pailsėti ir kitą dieną aplankyti tik zoologijos sodą. Pastarasis milžiniškas, 54ha dydžio. Jame yra viso, pradedant drambliais, baigiant visokiais ropliais, žuvim ir pan. Pasivaikščiojimui būtina pasilikti visą mielą dieną. Beje, zoologijos sodo viduje yra vietų vaikų žaidimams, yra galimybė pavalgyti, prisėsti, todėl nebijokite ten keliauti kartu su vaikais. Bilietai kaip ir parkingas – po maždaug 8 eurus.

Kaip grįžome

Grįžimas, matyt, buvo sunkiausias kelionės etapas, mat atgal važiuoti po aktyvaus savaitgalio visada nelengva. Tačiau autostrada atjudėjome iki pasienio su Lenkija ir Vokietija. Pamėginome važiuoti Lenkijos keliu, supratome, kad neverta, mat jis – ištisos duobės. Tad apsisukome ir apvažiavome nesmagų pakraštį per Vokietiją, kur keliai – stiklo lygumo. Sakėm, kad kitų metų kelionės maršrute Vokietija tikrai atsiras vien tam, kad galėtume keliais pasidžiaugti.

Zoologijos sodo Prahoje gyventojai.

Greitkeliais su pora menkų nuklydimų važiavome iki praktiškai Lomžos. Joje teko įveikti porą remontų, pasikratyti po sunkiasvorių vilkikų paliktas vėžes, kelis kartus sustoti remontuojant iki skylių prasitrynusį posparnį. Kelias buvo tiek karštas (46 laipsniai), kad plastikas pavirto guma, pradėjo lenktis į kitą pusę ir trintis į padangą.

Porą kartų stojome tam, kad išsitemptume, užkąstume, o tuomet pasigavome porą lietuvių, kurie, kaip vylėmės, mina į Lazdijus. Paaiškėjo, kad į Kalvariją, tad teko grįžti atgal į reikiamą kelią, prarasti sutaupytas minutes ir lėkti toliau. Apie keturias ryto jau buvome namuose.

Tiesiog kažkurio Čekijos, Prahos, prekybos centro parkinge.

Prabėgus kone dviems savaitėms galiu pasakyti, kad tikrai mielai pakartočiau visus kelionės etapus, galbūt tik norėčiau daugiau miego, mažiau klaidžiojimų, ir galbūt vienos kitos dienos, kad galima būtų nuveikti viską, ko norisi. Kitiems metams jau turime numatę kelionę iki Venecijos, o galbūt ir toliau – bus dar įdomesnis išbandymas, kurį, tiesą sakant, jau netrukus pradėsime planuoti.

Dina

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *