Ką skaito tavo vaikas? O gal neskaito?

Kai eilinį kartą parsitempiu namo knygų ir atsidūstu žiūrėdama į savo knygų lentyną, kurią šiaip jau reikėtų plėsti, prisimenu, kai būdama penkerių pradėjau skaityti ištisais sakiniais. Mano močiutė ir jos sesuo pakaitomis man vis skaitydavo knygeles ir, akivaizdu, buvau toks įkyrus ir knygų ištroškęs vaikas, kad galiausiai, kai nebeužteko to, kad man skaito, ėmiau ir pradėjau skaityti pati. Ir į pirmą klasę po metų ėjau tiek laisvai skaitydama, tiek skaičiuodama, tiek pažindama raides.

Namie skaičiau viską. Augau su plėšiku Hocenplocu, Karlsonu, Cypliuku, jaudinausi dėl raganaitės nuotykių ir džiaugiausi dėl mažojo vandenio, verkiau dėl lydekiuko ir jo ant kabliuko užkibusios mamos. Kai paaugau, perskaičiau apie pašėlusias dvynukes, kurios apsikeitė namais (vėliau buvo pastatytas filmas), apkeliavau pasaulį per 80 dienų, nusileidau į vandenyno dugną ir leidausi į nuotykius su kapitono Granto vaikais, šaudžiau su indėnais, plaukiau su delfinais, o kur dar Elektronis, po kurio užsinorėjau konstruktoriaus ir konstruoti. Tikriausiai daug kas tų, kas skaito, atpažįsta vienus ar kitus veikėjus, ir prisimena, ką skaitė arba kad skaitė irgi.

Ir, prisipažinsiu, kad man truputį neramu dėl to, ką penkiamečiai ir vyresni veikia šiandien. Ne, neburbėsiu, kad “mano laikais viskas buvo kitaip”, nes mano laikais namie nebuvo kompiuterio iki mano 16 gimtadienio, o mobilųjį telefoną gavau tik tuomet, kai man sukako 18. Internetas namie atsirado dar vėliau, aš jau gyvenau Vilniuje. Todėl būnant kaime tiesiog neturėjau daugiau pramogų nei knygos. Todėl suskaičiau dvi bibliotekas, močiutės biblioteką ir mamos – taip pat.

Būtent knygos mano lakią vaizduotę nunešė tiek toli, kad, pavyzdžiui, prie upelio buvau pradėjusi statytis namelį medyje, o specialiame dienoraštyje netgi suplanavau, kaip jį apsišiltinsiu žiemą bei kokias daržoves sodinsiu, kad turėčiau ką valgyti. Greta namų buvusiose molio krūvose, sukastose prieš daugelį metų, kai buvo planuojama statyti daugiabučius, su sese išsikasėm didelius urvus ir pasidarėme namus ten. Net sugalvojome, kad reikia išsilipdyti sienas moliu ir jį išdegti, kad urvai būtų tvirti. Gerai, žinoma, kad pastarasis planas neišdegė, nežinau, ar būtų apsidžiaugę tėvai. Žiemomis su sese konstruodavome kosminius laivus iš dviejų kėdžių ir apkloto – jei jos būtų likusios iki šių dienų, visų dugnai būtų nužymėti spalvotais apskritimais. O kaip kitaip be mygtukų tą kosminį laivą valdyti? Kadangi perskaičiau visas tris enciklopedijas apie gamtos mokslus, astronomiją ir žemę, nusprendžiau, kad būsiu mokslininkė. Archeologė su astronomijos pakraipa. Tai vardydavau žvaigždynus stebėdama giedrą dangų naktimis, o dienomis kasinėdavau aplink viską ir rinkdavau akmenėlius su fosilijomis. Turėjau jų visą kolekciją. O kartą, pamenu, iškasiau nugaišusios pelės kaulelius, tai sugalvojau, kad reikia muziejaus. Prisirinkau stikliukų, molyje pasidariau vitrinas ir įkurdinau pelės kauliukus už stiklo. Kitaip tariant, turėčiau labiausiai išprotėjusią vaikystę, kokią tik gali turėti vaikas, kurio fantaziją lavina knygos.

Mokykloje problemų su skaitiniais nekilo. Privalomoji literatūra? 90% perskaityta, likę 10% trunka mėnesį. Teksto suvokimas? Jokių bėdų. Rašinys? Lengvai. Samprotavimas remiantis keliais autoriais? Jau padaryta. Knygas pasitelkiau visame kame: istorijoje, politologijoje, fizikoje, chemijoje. Na, matematika buvo vienintelis tikrai kietas riešutėlis. Galbūt būčiau atradusi variantų, kaip jos mokytis lengviau, tačiau, bėda, įdomių knygų, susijusių su matematika, nebuvo.

Kodėl sakau, kad neramu dėl šiandienos vaikų? Jie visi – internete, kur informacijos srautas, kiekis nepažabojamas, kaip ir tai, kokia informacija juos pasiekia. Šiandien gausu youtuberių, kurie sulaukę 15-os jau yra seni lyginant su bendra mase, komentaruose po interneto straipsniais, po gerai žinomų Lietuvos youtuberių pasakojimais apie savo patirtis, meiles, kosmetiką ir pan. – daugybė vaikų. Sakyčiau, paauglių, bet kol kas 8-10 metų amžiaus internautų paaugliais vadinti liežuvis nesiverčia. Jų kalba – skurdi, gausu trumpinių, apie klaidas, ypač nosinių, ilgųjų balsių arba kelių balsių iš eilės rašybą tyliu. Toks jausmas, kad tomis mažomis rankutėmis “išmintį” internete lieja svetimtautis, o ne Lietuvoje gyvenantis žmogus. Ir nieko nesakau – internetas yra vienas nuostabiausių dalykų pasaulyje, tačiau tik tada, kai jis yra įrankis tam, kad tobulėtumei, augtumei, lavintumeisi. Ne tada, kad sėdėtumei kokiame nors forume, naujienų portalo komentarų skiltyje ar dieną iš dienos žiūrėtumei, kaip pasidaryti makiažą pagal kokią nors pseudo žvaigždę.

Labiausiai, matyt, reikia barti ne tuos iš telefonų, planšečių, kompiuterių neišlendančius vaikus ir paauglius, bet tėvus. Ir, žinia, greičiausiai imtis kardinalių pokyčių tada, kai tavo vaikui 9-10 arba kokie 15 pernelyg vėlu. Tačiau nėra vėlu tiems, kurie šiandien vežimėliuose stumdo visiškus pagrandukus, veda dvimečius į darželį, trimečius sodina prie televizoriaus ar keturmečiams įduoda į rankas telefoną, kad tik leistų bent minutę pabūti ramiai. Ar pasakoja draugams, kaip jų penkiametis laisvai elgiasi su YouTube ir pats moka susirasti viską, ką žiūri. Atpažinote save? Pradėkite naują tradiciją namuos.

Nusipirkite vaikišką knygelę. Bent vieną ar dvi. Paieškokite ryškiaspalvių, su daug piešinėlių, didesnėmis raidėmis. Ir vieną kurį vakarą paskaitykite vaikui ją, pasekite pasaką. Gali būti, kad iš pradžių bus sudėtinga, nes atžala nebus įpratus, kad reikia sutelkti tiek daug dėmesio į kokį nors pasakojimą. Bet ilgainiui tos istorijos, tiek pasakojimų vakarai pasidarys miela rutina, o kažkada, tikiu, jūsų kleckas atbėgs su knygele rankoje ir paprašys ją paskaityti. Žinia, interneto, filmukų ir kitko tai nepakeis, tačiau mažiui parodys, kad knyga – įdomi ir vertinga, o istorijos jose lavins vaizduotę ir skatins žaisti ne “šaudau-gaudau”, “pažiūrėk, kokį video radau” ar pan., o, pavyzdžiui, pasistatyti indėnišką palapinę, plukdyti laivus balose ir žaisti piratus, konstruoti kosminius laivus ir dar daug visko.

Drauge knygų skaitymas turi ir gerą šalutinį poveikį. Jos plečia akiratį. Kuo daugiau skaitai, ypač, jei skaitai įvairius žanrus, įvairius dalykus, tuo platesnį akiratį turi ir tuo daugiau kontekstinės informacijos žinai. Galbūt niekada gyvenime neprireiks žinoti, tarkim, kuri indėnų gentis išsiskutusi plaukus, kaip Eglė, žalčių karalienė, šaukė vyrą parkeliauti, koks žvaigždynas yra “W” raidės formos, tačiau tą žinodamas visada jauties kiek turtingesnis, įdomesnis ir labiau išsilavinęs. Ir tai, patikėkite manimi, labai geras jausmas.

Todėl skaitykite vaikams knygas, sekite pasakas. Ieškokite tokių leidinių, kurie būtų gražūs jums patiems, kuriuose esanti istorija būtų įdomi, pamokanti, įtraukianti. Tokia, kad atžala norėtų atkeliauti su knyga iki jūsų ir paprašytų paskaityti dar kartą. Ir paskaitykit. Nors dar ir šimtą kartų.

P.S.: nuotraukose, kuriomis iliustravau šį tekstą, vienos nedidelės leidyklos – Balto. Taip jau nutiko, kad susimąsčiusi apie skaitymą ir tai, kad neretai tam, kuris skaito rečiau, pasirinkti tinkamai tokioj gausybėj šiandien leidžiamų knygų yra sudėtinga, parašiau laiškus kelioms leidykloms. Su pasiūlymu dirbti drauge ir leidimu man kartas nuo karto išsirinkti kažką, ką mano, kaip absoliučiai nuo proto nušokusios knygų mėgėjos, patirtis leidžia rekomenduoti savo blogo skaitytojams, ir parašyti tos knygos ar knygų apžvalgą, galbūt sukurti video. Ši leidykla sutiko, o aš gi išsirinkau šį bei tą, kas skirta paaugliams ir mažesniems vaikams (nors vaikų pati dar neturiu). Ir, žinot, geriausia tai, kad aš ne tik dalinsiuos su jumis mintimis apie skaitomas knygas, bet, pavyzdžiui, šias vaikiškas ir dovanosiu kažkada greitu metu. Todėl užsukite kartas nuo karto į mano blogą ar Instagram, nes būtent taip sužinosite apie konkursą.

Dina

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *