Savaitės knyga: Sandros Brown „Trintis“ – mėgstantiems amerikietišką herojizmą ne tik TV

Jeigu man reikėtų suskaičiuoti savo namie turimus Sandros Brown romanus, matyt, vienos rankos pirštų tam nepakaktų. Kita vertus, jeigu norėčiau turėti juos visus, prireiktų atskirti gerą knygų lentynos dalį. Naujausias mano radinys – vos rugsėjį „Knygų klube“ pasirodęs romanas „Trintis“.

S. Brown yra talentinga detektyvų meistrė. Tik kitaip nei, pavyzdžiui, Agatos Kristi, šio žanro klasikės, rusų meistrės Aleksandros Marininos ar skandinavų siaubo detektyvų meistro Larso Keplerio (taip, žinau, kad tai po pseudonimu pasislėpusi rašytojų pora), jos detektyvuose be įtikinamai supintų mįslių yra dar ir nemaža dalis psichologinio romano motyvų. Tokio, kokio galbūt tikėtumeisi atsivertęs Jodi Picoult romaną.

Visa tai sukuria tik S. Brown būdingą stilių: kai įtikinimai sudėliotą detektyvinę liniją seka ir psichologinė, kelianti tokią įtampą, jog kartais pagaudavau širdį taip pasiutusiai tuksint, kad ausyse aidėdavo.

Atsiplėšti buvo nelengva. Ypač pasiekus knygos vidurį. Čia mano tradicinis knygos skaitymo epizodas prieš miegą.

Paslaptys nuo pirmojo puslapio

Užuot į siužetą leidusi įsivažiuoti po truputį, S. Brown skaitytoją įmeta į tikrą kebeknę pirmuose puslapiuose. Čia iš siaubo tirtanti teisėja, viena pagrindinių veikėjų, Holė Spenser. Čia minia, susirinkusi į žudynių vietą. Aplink girdėti trupinėliais iš smalsuolių ir žioplių lūpų byrantys žodžiai apie šaudynes, apie žaizdas, žuvusius. Scena baigiasi žodžiais: „važiuok, teisėja“, mat įsėdusi į automobilį moteris susivokia esanti ne viena.

Priblokštas skaitytojas ne iš karto pastebi, kad aiktelėjusi teisėja ištaria to, kas sėdi jos automobilyje, vardą. Kitaip tariant, asmenį, krauju nutaškytais marškiniais, teisėja pažįsta.

Visgi knygą aštriai pradėjusi S. Brown intrigos toliau nevysto. Žingsnis po žingsnio rašytoja pasakoja istoriją, kurioje susipina jau minėtos teisėjos Holės, Teksaso reindžerio (ne Volkerio) Krofordo Hanto, jo dukros Džordžijos, jo uošvių gyvenimai. Į šią istoriją įsiterpia vietos nusikaltėliai, politikai, pareigūnai.

Visi šie žmonės, atrodytų, tarpusavyje niekaip negali būti susiję, tačiau viskas pasikeičia tada, kai į teismo salę, kurioje dirba Holė, įpuola šaulys ir ima šaudyti. Kelios kulkos skrieja arti, bet salėje buvęs Krofordas narsiai išgelbėja teisėjos gyvybę, ir šitai labiau nei bet koks kitas įmanomas susitarimas susaisto visus istorijos veikėjus tarpusavyje. Bėda ta, kad būtent Holė nagrinėja Krofordo bylą, kurioje jis siekia susigrąžinti dukros globą. Kadangi moteriai tekęs ambicingas teisėjos postas, ši žūtbūt nori jį išlaikyti, o konkurentų netrūksta, todėl kiekvienas slystelėjimas Holei gali būti lemtingas.

Ir štai čia prasideda tikra trintis: tarp Holes ir Krofordo, tarp gerųjų ir blogųjų, tarp konkurentų, tarp kolegų – visur.

Amerikietiško herojizmo prieskonis

Toliau į smulkmenas nesileisiu, mat galiu išplepėti tiek, kad skaityti bus neįdomu. Visgi intrigą autorė sugeba išlaikyti iki pat pabaigos ir įtampos skaitant tikrai netrūksta. Jei pirmasis trečdalis knygos „susiskaito“ ramesniu tempu, toliau – ryte ryji puslapius nepastebėdamas, kad į darbą – vos po kelių valandų.

Tačiau labiau norėčiau pasikalbėti apie herojus.

Krofordas, reindžeris, man mažiausiai primena tipiškus S. Brown sukurtus personažus, kurie, šiaip jau, dažnai nedaug nutolę nuo realybės, atrodytų, kad dalį jų galima atrasti atsivertus penktąjį kokio nacionalinio dienraščio puslapį. Galbūt dėl to, kad kas kartą skaitydama „Trintį“ save pagaudavau galvojant, kad tokie kaip jis – absoliuti fikcija. Tiesą sakant, pamaniau, jog netgi Krofordo profesiją – Teksaso reindžeris – rašytoja pasirinko neatsitiktinai, mat savo charakteriu, vienišumu ir pasiryžimu išspręsti visas problemas savarankiškai šis vyras išties primena legendinį serialo „Volkeris, Teksaso reindžeris“ veikėją.

Krofordas iš tų, kurie nesidalys rūpesčiais su savo moterimi ir nepatikės jokių paslapčių, galinčių atnešti bent lašą rizikos, partneriams. Tą ne kartą veikėjų lūpomis pakartoja ir pati rašytoja: „Jis nemėgsta dalytis savo moterimis“, įsitikinę Krofordo partneriai. Drauge jis yra toks jautriaširdis, kad gali leistis į bet kokį pavojų, kad išgelbėtų savo mylimus žmones, nė akimirkos nesudvejodamas ir nepagalvodamas apie galimas pasekmes. Ir tuo pačiu jis yra kaip koks milžinas Hulkas – nesužeidžiamas, nepajudinamas, stiprus. Kas kitas galėtų tiek kartų nenumirti, išsisukti nuo kulkų, peilių arba aptarinėti rimtus reikalus tuomet, kai iš nugaros trykšta fontanas kraujo?

Žodžiu, jei trumpai tariant, tiek, kiek man patiko teisėja Holė, tiek tuo, koks yra neįtikimas, erzino Krofordas. Antra vertus, jei, pavyzdžiui, jums patinka amerikietiški trileriai, kuriuose už viso pasaulio (įrašykite čia, ką beįmanydami) gelbėjimą atsakingas koks nors superherojus, jums tikrai patiks Krofordas. Pažadu.

Galbūt todėl ir rekomenduočiau „Trintį“ tiems, kurie ne tik mėgsta S. Brown romanus (kurių ištisa galybė vien lietuvių kalba), bet ir tiems, kurie skaitydami ieško ryžtingų, kartais netgi neprotingai, herojų, netikėtų mįslių, meilės mišinio, pagardinto situacijomis iš realaus gyvenimo. Tokiomis, su kuriomis, pavyzdžiui, susiduria jūsų kaimynas iš gretimos laiptinės.

***

Kas yra rubrika „Savaitės knyga“? Skaitau labai daug. Daugiau nei daug: per dieną galiu perskaityti tris vidutinio storumo knygas, ypač, jeigu šios labai įdomios. Todėl padedama „Knygų klubo“ kiekvieną savaitę pasistengsiu jums papasakoti apie mano nuomone įdomiausias jame esančias naujas knygas.

Apie knygą

Sandra Brown „Trintis“

  • Iš anglų kalbos vertė Vytautas Petrukaitis
  • 420 psl., kietas viršelis
  • Išleido “Alma Littera”
  • Viršelio nuotraukos autorius Adam Rauso

Dina

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *