Kelionė į Omaną: vairuotojo pažymėjimas, automobilio nuoma ir sultonas

Kelionė į Omaną: vairuotojo pažymėjimas, automobilio nuoma ir sultonas

O, žinot, apsieikime šiemet be jokių Naujųjų metų rezoliucijų? Labai norėčiau, kad šie metai būtų sveikesni, su daugiau valios, daugiau laiko sau ir daugiau gerų žmonių aplink. Stengsiuos iš visų jėgų to siekti, tačiau nenoriu skambių pažadų, mat metų galui atėjus ir supratus, kad sekėsi ne viskas, apima toks liūdesys. Žodžiu, jokių skambių pažadų, pastangos gyventi džiaugiantis šia diena (kaip sakė Salomėja iš VeniVidi.lt) yra daug svarbiau.

O jeigu susumuočiau praėjusius metus, jie buvo visai neblogi. Turėjau mažiausiai tris ypatingas darbines keliones: metus pradėjau JAV, bėgiojau prie Ramiojo vandenyno, taip pat – driftinau su “Porsche” Laplandijoje, kurią visiems rekomenduočiau aplankyti, o užbaigiau per savo gimtadienį išskridusi į Omaną vairuoti “Lexus”.

Apie pamatytą Omaną, įkaitųsi, egzotišką, gyvą, norėčiau papasakoti pradėdama savo naujus gyvenimo metus.

Kelionė

Į Omaną, arba dar kitaip – Omano sultonatą – keliavau lėktuvu, mat visi kiti būdai ganėtinai sunkiai įkandami. Nebent ruošiatės į Omaną iš greta jo esančios šalies. Keliaujant į šią šalį reikės vizos. Ją galima gauti oro uoste, todėl didelio sunkumo čia nekils. Omane mokama rialais, vienas rialas lygus maždaug 2,2 euro.

Tiesioginio skrydžio, žinia, neturime, mat, sakoma, kad Omanas ne toks turistinis, kaip greta esantys Junginiai Arabų Emyratai. Šalis gyvena iš naftos, čia nemažai verslų, todėl ir skrenda čia ne įspūdingoms atostogoms nusiteikę keliautojai, o dažniau – į verslo keliones išsirengę žmonės. Tiesa, girdėjau kalbant, kad Omano sultonas šitai apsisprendęs keisti, siekiama pritraukti daugiau keliautojų.

Kaip bebūtų, iš Lietuvos skridau su “Lufthansa” iki Frankfurto oro uosto Vokietijoje, o iš ten persėdau į “Oman Air” skrydžio bendrovės lėktuvą ir iki Maskato, Omano sostinės, skridau apie 7 valandas su trupučiu. Beje, registruojantis skrydžiui “Oman Air” mėtė be galo daug klaidų ir t.t., tad teko įsiregistruoti skrydžiui būnant Vokietijoje. Nenustebkite, jei ką.

Ir, savaime aišku, kelionės variantų yra tikrai daugiau, man buvo parinktas būtent toks maršrutas, mat skridau drauge su “Lexus” komanda.

Nusileidus Omane pirmiausia pasitiko karštis. Skridau gruodį, kai, sako vietiniai “Omani people”, orai tikrai puikūs, mat nėra pernelyg karšta. Visgi žemumose vyrauja maždaug 25 laipsnių ir kiek aukštesnė temperatūra, prie vandens, drėgniau ir tvankiau. Kylant aukštyn, žinoma, vėsiau. Oro uostas, tiesą sakant, toli gražu nuo Vakarų tvarkos: žmonių perteklius, visi grūdasi, visur eina, skirtingi kvapai, tad išeiti norisi kuo greičiau. O išėjus aplink oro uostą pilna taksi, kurie gali nuvežti į miestą. Omanas, beje, beveik pasistatęs naują oro uostą, tad tikėtina, jog dabar jau nusileisite naujajame, nebe sename, tad vaizdas bus kitoks.

Eismas ir automobilio nuoma

Į viešbutį, kuris 2 kilometrų aukštyje, esame vežami automobiliais. Viešasis transportas, beje, Omane sąlyginis. Yra autobusų, kurie važinėja po miestą, taip pat – tarp miestų, visgi koks gi tas viešasis transportas, autobusai ir t.t., paaiškinti nesugebėjo ir Maskate gyvenantis gidas.

Užtat eismas Omane palieką įspūdį. Vairuotojai čia kantrūs, jie gali kilometrų kilometrus kabėti tavo automobiliui “ant užpakalio” ir nelenkti. Per miestą driekiasi ne vienas į amerikietišką greitkelį panašus kelias (turėčiau rašyti šiaip jau gatvė), kur, pavyzdžiui, 3-4 eismo juostom į vieną pusę juda transportas ir, beje, ganėtinai greitai. 80-120 km/val., kiek teko patirti, gana dažnas greitis važiuojant Maskatą juosiančiais aplinkkeliais, taip pat – užmiestyje. Ypatingai patiko naktį važiuoti į Maskatą greitkeliu, kur 4-5 juostos ir… pustuštės, mat greitkelis absoliučiai naujas, ne visur užbaigtas ir galbūt ne visiems patogus. Kosmosas!

Beje, kai kurios bendrovės nuomojantis automobilį iš jūsų gali prašyti tarptautinio vairuotojo pažymėjimo (International Driving Permit, IDP). Šioje vietoje netrūksta klaidų, išlaidų ir kitko, tačiau atminkite: išduoti tokį dokumentą gali tik FIA įgaliota vietinė, Lietuvoje esanti, organizacija. Įprastai kitose šalyse tuo rūpinasi nacionaliniai automobilių klubai arba, pavyzdžiui, vietos “Regitra”. Mes Lietuvoje tokios, FIA įgaliotos, organizacijos NETURIME. Todėl IDP negausite. Jei norisi, galite užsisakyti savo turimo vairuotojo pažymėjimo vertimą (plastikinė kortelė su popierine knygele, kurioje 8 plačiausiai pasaulyje išplitusiomis kalbomis parašyta, kas jūs ir kas per dokumentas tai yra). Pastarąjį siūlančios organizacijos klaidingai vadina IDP (kartais mažyte žvaigždute pažymima, jog tas jų siūlomas dokumentas tėra jūsų turimo pažymėjimo vertimas), ir už jį prašo nemažai pinigų – nuo 80 iki 200 eurų.

Esmė ta, kad bet kuris notarų biuras galėtų jums išduoti tokį pat teisiškai patvirtintą vertimą, kad jūs savoje šalyje turite vairuotojo pažymėjimą. Todėl neapsigaukite, neišlaidaukite ir negalvokite, kad apgavote sistemą ir jūsų turimas vertimas yra tas pats IDP. Ne, nėra. Ir jeigu dar neįtikinau, prieš keliaudama į Omaną parašiau laišką į FIA ir pasiklausiau, ar išties Lietuvoje negalima gauti to taip reikalingo pažymėjimo. Atsakymas – NE, negalima.

Kodėl, jau kito blogo įrašo tema, kurią kažkada galbūt aptarsiu. O šiaip galite pasiskaityti mano bičiulės Ilonos tekstą apie tai. Visgi kaip bebūtų, tokio dokumento prašo tik dalis automobilių nuomos bendrovių, didžiajai daliai užteks jūsiškio turimo. Tad, tikrai, mano patarimas – neišlaidaukite. Omane tikrai yra vietų, kur savo 80-200 eurų išleisite naudingiau ir maloniau.

Kalbant apie automobilius – vyrauja japoniški. Ypač “Lexus” ir “Toyota”. Na, čia, žinoma, priežastis, kodėl būtent į šią šalį “Lexus” skraidinosi visą komandą iš Baltijos šalių. Net keista, kai važiuoji, ir matai daugybę senų ir naujų šių ženklų modelių aplink tave, o vokiškas ar bet kurios kitos markės modelis – reta išimtis.

Miestai – pilni, už miesto ribų dykynė

Omane gyvena 4,4 mln. vietos gyventojų, dar apie 1 mln. – atvykėlių. Kadangi nemažą dalį šalies sudaro kalnai ir akmenuota dykynė, gyventojų tankis labai nedidelis – kvadratiniame kilometre 41,3 žmonės. Ar galite įsivaizduoti, kad prieš 40 metų skaičius buvo dar mažesnis – 2,1 žmogaus kvadratiniame kilometre. O šalies dydis tai oho kiek kartų didesnis nei Lietuva.

Kaip bebūtų, daugiausiai gyventojų miestuose, toliau nuo miestų jų – gerokai rečiau. Tie, kurie gyvena ne miestuose, pasakojo, kad vis daugiau žmonių išvažiuoja, mat nori gyventi ten, kur patogiau. Visgi, kalbėjo vienas vietinis, galbūt ir patogiau kūnui, tačiau galvai – kur kas sunkiau. Mat daug skubėjimo, triukšmo, bėgimo – visko.

Visgi gyventi mažesnėse gyvenvietėse, ypač, kalnų kaimeliuose, labai nelengva. Ten trūksta vandens (Omane lyja nedaug, jei lyja, reikia vandenį surinkti ir naudoti laistymui, gyvuliams ir pan.), norint pasiekti mokyklą tenka kulniuoti nemažai kilometrų, kadangi kaimeliai kalnuose, tenka per dieną šimtą kartų ropštis aukštyn ir žemyn. Tikrai buvau sužavėta, kai viename kalnų kaimelyje pamačiau gal 90-metį senolį, besirūpinantį ožkomis.

Beje, įdomi detalė: šiaip jau Omanas garsėja granatais. Tačiau tame pačiame kaime, kur sutikau senolį, vietos gyventojas paaiškino, kad granatai praranda populiarumą, mat, pasirodo, jais rūpintis ganėtinai sudėtinga, mat šie reiklūs vandeniui. Jo turi būti nei per daug, nei per mažai. Tad granatus išstumia… iš Italijos importuotos alyvuogės. Pastarosios auga puikiai, duoda gerus vaisius, yra skanios.

Ir kalbant apie vandenį: kalnų kameliuose yra keliasdešimt vandens kaupimosi vietų, iš kur, vamzdžiais ir vamzdeliais vanduo keliauja iš vienos vietos į kitą. Ir jeigu kažkur vanduo baigiasi, pasiekiamas vanduo iš kitų vietų. O kai sausra užtrunka, vanduo yra atvežamas ir atnešamas iki ten, kur jo reikia.

Beje, kiek man pasakojo vietos gyventojai, Omane moterys turi gerokai daugiau laisvių. Jos vairuoja, gal ne itin dažnai, tačiau keliuose sutikau ne vieną vairuojančią. Joms leidžiama skaras užsisukti ne taip griežtai, iš po skarų gali kyšoti plaukai. Drabužiai, žinoma, uždari, tačiau gali būti puošnesni, skaros spalvotos, aksesuarai – patys įvairiausi. Tiesa, kadangi viešbutyje sportavau, merginos pabrėžė, kad sportinė apranga gerai viešbučio teritorijoje, bet einant už jo ribų geriau vilkėti uždaresnius drabužius.

Sultonatas ir sultonas

Sultonas Qaboos, apie kurį su nerealia pagarba kalba bet kuris vietinis, yra itin reikšmingas sultonato gyvenime. Valdo jis ne vieną dešimtį metų ir būtent jam daugelis dėkoja už tai, kad Omanas tampa vis vakarietiškesnis, liberalesnių pažiūrų, gyvena laisviau, daugiau teisių gauna moterys.

Tiesa, toks gyvenimas yra daugiausia didmiesčiuose, nutolusiose vietovėse vis dar gana sudėtinga gyventi moterims. Be to, pasakojo kolega, keliavęs kartu, yra ir kitas reikalas: bendruomenės uždaros, žmonių nedaug, pasirinkimo irgi, todėl pusbroliai veda pusseseres, egzistuoja kraujomaiša ir t.t.

Visgi žvelgiant į šviesiąją viso gyvenimo Omane pusę, verta pastebėti, kad Omanas labai saugo tikruosius šalies gyventojus. Mokestinė sistema jiems itin palanki, nes mokesčių ten tiesiog nėra. Pigūs degalai (todėl verta nebijoti nuomotis automobilį ir keliauti), noriai teikiamos paskolos, mokslas nemokamas ir t.t. Nieko nuostabaus, kai už viso to – turtinga naftos išteklių žemė.

Tiesa, kalbant apie sultoną, yra ir kitas dalykas. Kadangi sultonas pasuko šalį Vakarų link, ne visiems šitai patinka. Tai viena priežasčių, kodėl viešai nekalbama apie sultono sveikatą, amžių ir kitką. Mat baiminamasi, kad tokios žinios galėtų padėti tiems, kas gali šalį vėl pasukti ganėtinai radikaliu keliu. Ko, akivaizdžiai, daugeliui nesinori. Patiems keliaujant tą teko patirtį, kai pasiklausėme, kiek sultonui metų. Gidas pasakė, kad 77, nors, tikima, kad gerokai per 80.

Ir šitoje vietoje dedu tašką, nes, suprantu, kad jei bandysiu čia papasakoti viską, mano blogo įrašas virs kilometro ilgio. Todėl kitame blogo įraše papasakosiu apie Omano didžiąją mečetę, kuri, beje, senesnė nei esanti Dubajuje, ir iki pastarosios atsiradimo turėjo ne vieną dalyką, kuris buvo vadinamas “numeris vienas” pasaulyje. Taip pat ir apie savotišką etiketą Omane, arba kitose arabų šalyse. Be to, papasakosiu apie du viešbučius, kuriuose teko apsigyventi būnant Omane, “Amouage” kvepalų gamyklą ir, galiausiai, apie gyvenimą kalnuose ir kaimeliuose. Ir GALBŪT, netgi spėsiu sumontuoti vlogą tiems, kas tingi skaityti.



Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *