Knyga, kurią skaitau 16 metų: „Žemjūrės burtininkas“ ir netikėtai atrastas jo tęsinys

Knyga, kurią skaitau 16 metų: „Žemjūrės burtininkas“ ir netikėtai atrastas jo tęsinys

Aš nesugebu atsispirti dviejų tipų išpardavimams. Batų. Na, ne batų, o sportbačių. Ir knygų. Pastarasis apskritai yra tokia silpnybė, kad net turėdama paskutinius 10 eurų, skirtų maistui, ir pamačiusi norimą knygą už kokius 7 eurus, nusipirksiu knygą ir kruopų, kad išgyvenčiau, iki algos. Na, manau, tikrai supratote.

Mano paskutiniai pirkiniai dar nerado vietos knygų lentynoje, nes kažkada susidėliojau knygas pagal spalvas ir, norint šitą tvarką išlaikyti, kai perki vis naujų knygų, reikia atrasti laiko visko perdėliojimui. Tai dar neradau. Bet iš tų gal 20 naujų knygų, nors ir turėdama nesveikai intensyvų darbinį maratoną sausį, perskaičiau tris. Ir perskaičiau ne visai tinkamas žodis, gal labiau tiktų “prarijau”.

Bet apie viską iš pradžių.

Kai pradėjau skaityti ir supratau, kad man knygos yra nerealus gėris, namie perskaičiau viską, kas skaitėsi. Ne viską pavyko perskaityti iš pradžių, tai tokias knygas dėdavau į šalį ir grįždavau vėliau, po kelerių metų. O tada aptikau tokią nedidelę knygelę su įdomiu piešiniu – Ursulos K. Le Guin „Žemjūrės burtininkas“. Skaičiau kartą, tada antrą, ir dar kažkelintą. Iki pat šių dienų „Žemjūrės burtininką“ perskaičiau nesuvokiamą ir neatmenamą skaičių kartų ir vis dar esu linkusi sakyti, kad ši knyga – mano visų laikų mėgiamiausia.

Čia aš prieš dešimtmetį. Iliustracija tuomet rašytai pirmosios sagos dalies apžvalgai. Dabar juokas ima matant šitą nuotrauką.
Čia aš ją taip vargšę suskaičiau, o dar ir pelės sugraužė puslapius :)

Todėl tikriausiai suprasite, kodėl pamačiusi, kad Paukštvanagio iš Žemjūrės salų istorija nesibaigė viena knyga. Pasirodo, Ursula K. Le Guin parašė dar dvi knygas – šios istorijos tęsinį. Kai praėjo šokas, ėjau kažko pirkti į greta namų esančią didžiąją “Rimi” ir akis užkliuvo už stendo “Knygoms 70 proc. nuolaida”. Pro tokius, net jeigu iš pirmo žvilgsnio ten vaikiškos knygelės, aš nepraeinu (ne tik dėl to, kad mėgstu skaityti ir vaikiškas). Sustojau ir tąkart. Ir atradau kažkurią vieną iš trijulės, o po akimirkos – ir likusias dvi. Čiupau ir, vietoje 30 eurų, ką visos kainuoja be nuolaidų, sumokėjau apie 15 eurų už visas tris. Pigiau grybo, sakyčiau.

Kodėl „Žemjūrės burtininkas“ yra knyga Nr.1?

Apie Ursulą K. Le Guin sakoma taip, kad ši rašė maginės fantastikos knygas dar iki tol, kol šis žanras tapo mados klyksmu. Todėl knygos tėkmė čia kiek ramesnė, ne tokia dinamiška ir niekas jose nesproginėja, neskraido ant šluotų, neišdarinėja visko, ką tik sumanę, nemosikuoja burtų lazdelėmis. Ir apskritai, čia jokių burtų lazdelių nėra.

Turėčiau pasakyti, kad šitos knygos išmintingos. Galbūt todėl man dar paauglei į galvą įlindo pamokymas, kad svarbiausia visame kame yra pusiausvyrą. Nes jeigu ją pažeisi, kažkuriame pasaulio gale tas tikrai pasijaus: lis čia – sausra ten, vanduo gėlas čia – dingsta vanduo kitur, ir t.t. Ir šitas motyvas, beje, išlieka per visas tris knygos dalis.

Be to, „Žemjūrės burtininkas“ yra pasakojimas, kuris, sakyčiau, savotiška maginės fantastikos klasika. Čia nėra jokio mosavimo burtų lazdelėmis – burtininkai rimti, susikaupę, netauškiantys niekų ir turi stiprias burtininkų lazdas. Lazda yra savotiškas skiriamasis burtininko ženklas. Yra dar ir raganų, bet šios – paikšės, naudojasi visokiais burtais ir burteliais, pačios ne visada suprasdamos, ką daro. Dar yra drakonų, kurie, beje, tokie seni, kad pamena pasaulio sukūrimą ir skraido esamo pasaulio pakraščiuose. Ir, taip, čia tikima, kad pasaulis turi kraštą, nuo kurio galima nukristi. O burtininkai, beje, mokosi magijos Rouke – savotiška Hogvartso alternatyva.

Ir burtai čia ne šiaip frazės. Bent jau rašytoja nesudaro tokio įspūdžio, mat detaliai paaiškina, iš ko susidaro vienas ar kitas burtas ir kas gi apskritai yra magijos kalba. Pasirodo, pažinti daiktą, suprasti ir jį keisti gali tik tada, kai žinai jo esmę, atpažįsti visomis savo formomis ir žinai jo tikrąjį vardą. Vardas, arba, kitaip tariant, daikto, reiškinio, objekto pavadinimas vadinama senąja, pirmąja kalba čia labai svarbus. Tai priežastis, kodėl pagrindinis knygos herojus yra vadinamas ne tikruoju savo vardu, o slapyvardžiu – Paukštvanagis.

Pirmoji knyga – „Žemjūrės burtininkas“ – parašyta taip, tarsi būtų pirma ir paskutinė. Rašytoja vėliau išsidavė, kad berašant jai kilo minčių apie gretutinius veikėjus, kitus pasaulius, kitas istorijas, taip po kurio laiko gimė kitos knygos: “Atuano kapai” ir “Tolimiausias krantas”. Ir pastarosios dvi skaitomos taip, kad jau turėtumei pažinoti pagrindinį veikėją. Todėl rekomenduočiau neapsiriboti viena ir pasiimti perskaityti jas tris.

Apie ką gi ta “Žemjūrės saga”?

Istorija prasideda Gonte, saloje, kur šiaip jau gyvena prietaringi ir neturtingi žmonės. Čia gyvena kalvis, kurio žmona miršta gimdydama berniuką. Ir tas berniukas auga sau, griežto tėvo auklėjimas, mamos sesers prižiūrimas. Ir kartą jis pamato, kaip jo mamos sesuo, jo teta, susinervinusi šūkteli kažkokį žodį ožkai, kuri nenorėjo nulipti nuo stogo. Sumano pakartoti, o šitai, pasirodo, senosios kalbos žodis, magiškas ir galingas. Ir jis suveikia, taip paaiškėja, kad berniukas turi įgimtą jėgą.

Viskas išsivysto iki to, kad berniukas, dar visai vaikas, panaudoja savo turimą jėgą gindamas gimtą kaimą nuo įsibrovėlių. Apgina, tačiau savo jėgą išsemia iki dugno ir lieka gulėti paslikas. Iki kol apie vaiką nesužino išties galingas burtininkas, atėjęs pasakyti, kad nori vaiką mokyti. Ir suteikti jam tikrąjį vardą.

Štai taip prasideda Paukštvanagio istorija. Kodėl Paukštvanagio? Taip jį praminė vietiniai vaikai, nuolat matydami, kaip pievose, tikruoju vardu pašaukęs paukštvanagį, jis pasitupdo jį ant rankos.

Daugiau nepasakosiu. Paskaitykit. Verta nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Svarbiausia, nesitikėtik harių poterių, nes jų čia nėra: čia graži, lėta, turtinga maginė fantastika. Pasakojimas toks, kad, atrodo, kad liežuvio galo skonis palieka, o perskaitęs net nesupranti, ar čia filmą matei, ar puslapius juodai baltus vertei.

Man labiausiai patinka knygos aprašyme esantis pažadas, kad paskutinį šių knygų puslapį užversime išmintingesni. Taip jaučiausi prieš 16-17 metų, taip pat jaučiuosi ir dabar.



Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *