Pakalbėkim: alkoholio reklamos draudimas lygu išplėšyti žurnalų puslapiai ir cenzūra?

Pakalbėkim: alkoholio reklamos draudimas lygu išplėšyti žurnalų puslapiai ir cenzūra?

Baisiai norėjau šią savaitę parašyti kažką smagaus ir linksmo, BET. Yra pilnatis, o ši gi, matyt, tikrai paveikė mane, nes penktadienį sugebėjau pamatyti du dalykus, kurie pajudino mano emocijas. Vienu atveju patyriau šoką, kitu – pasibaisėjau.

Noriu kalbėti apie šoką, nes be to, kad turiu savo blogą, esu žurnalistė. Mėgstu skaityti. Ir mėgstu, kai mane laiko užtektinai protinga, kad galėčiau rinktis pati, ką veikti, kaip gyventi, kur keliauti, ką dirbti. Ir ką valgyti. Ar gerti. Ypač, matyt, ką gerti.

Į mano akiratį pateko ši nuotrauka. Pasiskolinau ją iš Sigitos Baranauskės feisbuko.

Kas čia? Ogi štai kas.

Lietuvoje nuo sausio pirmos įsigaliojo keli įstatymai, apibrėžiantys alkoholio vartojimą ir alkoholio reklamą. Kalbant apie vartojimą, įsigyti alkoholinių gėrimų galima tik nuo 10 ryto iki 20 valandos vakaro, taip pat, alkoholį draudžiama vartoti ir pirkti jaunesniems nei 20 metų asmenims. Kalbant apie reklamą, ji tiesiog apskritai uždrausta. Motyvuojant tuo, kad esame per daug gerianti tauta.

Draudimas yra draudimas, todėl Sigita, nusipirkusi 12 eurų kainuojantį anglų kalba leidžiamą ir į Lietuvą importuojamą žurnalą šį rado išdraskytą, o viduje buvo įdėti lapeliai, informuojantys, kad alkoholio reklama negalima Lietuvoje. Tikriausiai ir jums kilo klausimas, ar ten kitoje pusėje buvo teksto, kuris nebuvo reklama? Taip, buvo. Tačiau įstatymo raidės sergėtojams pasirodė, kad žmogaus teisė gauti turinį, už kurį jis šiaip jau nepigiai susimokėjo, laisvė pasirinkti yra mažiau svarbi nei jų pareiga išplėšti reklamą iš žurnalo.

Ar tikrai geriam dėl reklamos? O gal dėl liūdno gyvenimo?

Pagalbėkime apie logines spragas, kurios visame šitame reklamos draudimo reikale akis bado. Aš prisipažinsiu, jog nepaisant to, kad esu žurnalistė ir, kaip skelbta, žiniasklaida kalbėdama apie šį reikalą yra angažuota, mat alkoholio gamintojai ir pardavėjai moka didžiulius pinigus už reklamą, man buvo nei šilta, nei šalta, kad tos reklamos neliks. Negeriu aš alkoholio, gyvenu savo rožiniame burbule, kur vietos stipresniems, silpnesniems gėrimams nėra.

Visgi kyla klausimas, kiek stipriai alkoholio reklama lemia tai, kad mūsų kaimas prasigėręs? Čia tikrai dėl to, kad po 22 valandos kaime gyvenantis 45-erių metų bedarbis, savo būsto neturintis, vyras ar 30-metė keturių vaikų vieniša mama, pamačiusi reklamą televizoriaus ekrane užsimano išlenkti taurelę ar visą butelį? Ar dėl to, kad periferijoje nėra jokio užimtumo, veiklos, programų, skatinančių įdarbinimą, normalaus lytinio švietimo mokyklose ir kad žmonės mokomi pasitenkinti “ai, bus gerai ir taip”, vietoje to, kad siektų daugiau?

Gi vien tautinėm juostom juosmenis apsisukusi ir rugių varpą už ausies įsikišusi tauta neišgyvens: reikia darbo, reikia dienos centrų, reikia ugdymo, reikia investicijų į regionus, reikia socialinių būstų, reikia normalių socialinės rūpybos specialistų, reikia verslumo skatinimo, reikia aiškinimo ir rodymo, ką tu, žmogau, gyvenantis gūdžiame kaime ir prasigėrusius aplink tematantis, gali nuveikti.

Išplėšėte puslapius? Iškarpykite dar filmus ir dainas!

Bet ne, uždrauskim reklamą. Ir dar, ai, fuck it, uždrauskim net tą reklamą, kurios Lietuvoje niekas neužsakinėjo, nederino, nespausdino, už kurią niekas nemokėjo. Atsisėskim ir išdraskykime visus žurnalus, kuriuos kažkas užsisakė iš užsienio šalių, apie savo piliečius mąstančių kaip apie protingus individus, gebančius pasirinkti dalykus ir spręsti už save. Pasakykime liaudžiai, ką galima skaityti, ką galima matyti ir netgi tai, kaip galima galvoti. Ir padarykime tą tiesiog plėšydami, draskydami, išmesdami ir klijuodami didžiulius raudonus lipdukus, kaišydami baltus lapukus su žodžiais “DRAUDŽIAMA”.

O gal užsimokime dar plačiau? Nueikime į kino teatrus ir visur, kur yra bent lašas alkoholio, uždėkime juodus kvadratus. O kadangi taip sudėtingiau techniškai, tai tiesiog iškirpkime visus kadrus, kuriuose matyti alkoholis. Ir uždrauskime visas dainas, kuriose bent žodžiu užsimenama apie kokį nors alkoholį, ženklą, rūšį. Uždėkime pauzes ar pyptelėjimus taip, kaip dedama tada, kai kažkas nusikeikia.

Jums nieko šitas mano piešiamas paveikslas neprimena? Man primena tuos laikus, kai visose matematikos knygose būdavo po uždavinį su pionierium, spaliuku ir leninu (specialiai rašau iš mažosios), penkiakampėm žvaigždėm ir dar visokiom ten revoliucijom. Primena kalbos mokymuisi skirtas knygas, kuriose įrašyti raides reikėdavo pasakojimuose apie visokius raudonuosius spalius. Tuos laikus, kai raudona spalva išvien buvo valstybės simbolikoje, o gvazdikas buvo mėgiamiausia gėlė. Ir va tokie va, iš lauko pažaliavę, o širdy raudoni raudoni, šiadien iškėlę galvas priima įstatymus, kuriais remiantis vykdomi debiliški sprendimai.

Ar jūs galite įsivaizduoti, koks aparatas buvo užkurtas tam, kad būtų visoje Lietuvoje patikrinti iš užsienio prenumeruojami, atvežami ir t.t. žurnalai, kita spauda? Kiek tetų ir dėdžių vartė kažkams skirtą leidinį ir vertino: “aha, reklama, o gal ne? Ai, va ir čia reklama. Bet labai tingiu klijuoti, tai visą puslapį suplėšysiu”. Dar gi įdomiau, kiek šitai kam kainavo. Ir ką gero už tuos pinigus buvo galima nuveikti. Gal, pavyzdžiui, batus nupirkti vaikų globos namų vaikams žiemai? Ar paaukoti gyvūnų prieglaudai? Ar paskirstyti per savivaldybes, nupirkti daugiau maisto produktų ir pagausinti skurstančiųjų krepšelius?

Kodėl vietoje ugdymo imame drausti?

Aš myliu Lietuvą, man patinka čia gyventi, džiaugiuosi daugybe dalykų šioje šalyje ir niekuomet nesvarsčiau, kur galėčiau gyventi geriau. Tačiau siutina, tiesiog iki kraujo užvirimo siutina, kad kažkokiems imbecilams valdžioje šauna į galvą mintis cenzūruoti mano gyvenimą taip, lyg aš turėčiau protinę negalią ir negalėčiau pati suvokti, kas yra juoda, o kas balta, kas yra sveika, o kas ne?

Kodėl mes šioje valstybėje visada einame lengviausiu – debilo – keliu ir draudžiame, užuot siekę ilgalaikio rezultato ir aiškinę, švietę, stengęsi dėl geresnės rytdienos? Kodėl, pasakykit man, kodėl iki šiol vartydama žurnalus ir net nepastebėdama tos alkoholio reklamos dabar turėsiu juos versti ir kiekvieną kartą pamačiusi išplėštą lapą prisiminti, kad čia buvo alkoholio reklama. Negi tikima, kad žmonės tokie idiotai ir pamatę analogišką dalyką nepastebės, o alkoholio reklamos draudimas, visi pokyčiai nenusės pasąmonėje kaip absoliučiai neigiamas dalykas?

Ir, žinot, dešimt metų negeriu alkoholio ir visiškai apie jį nesusimąstau, nepastebiu, negalvoju, bet tokia cenzūra, tikiu, ne tik man, bet ir daugeliui intelektualių, mąstančių žmonių sukėlė norą atsisėsti ir gurkštelėti kažko stipriau, nes kitaip, perfrazuojant vieną legendinę, dabar jau uždraustą, reklamą, valdžiažmogių veiksmų nesuprasi.

Man šokas. Rimtai. Pirmą kartą po šitos valdžios visų nuveiktų darbų, visų pasisakymų per porą metų, visko – man šokas, kad kažkas iš aukščiau turi galios nuspręsti, jog valdo debilų pilną valstybę, kurios nariai yra neįgalūs nuspręsti, ką skaityti, ką matyti, ir pamatę vyno taurę nuotraukoje prasigers akimirksniu. Rimtai, man šokas.



7 thoughts on “Pakalbėkim: alkoholio reklamos draudimas lygu išplėšyti žurnalų puslapiai ir cenzūra?”

  • Ele, tikrai ne feikas. Akropolio Maximoje žmogus, pirkęs žurnalą, sakė, išplėšyti visi užsienio leidėjų žurnalai. Delfyje jau yra pasakojimas apie gautą žurnalą, su lipdukais sulipintą, kad alkoholio reklama draudžiama.

  • Nagi, ne del tamstos, miela zurnaliste tie draudimai-tai del tu, kurie nesivaldo, vaziuoja automobiliu girti, zudo, plesia zmones.Argi galima isaukleti juos per trumpa laika, kai ilgus metus juos formavo gyvenimas ryti alkoholi. As nesu teroriste, bet kiekviena karta , pries patenkant i lektuva, esu istikrinta. Persviesti mano daiktai ir negaliu pasiimt tubeles dantu pastos didesnes, Negaliu metalinio kabliuko nerimui kelyje tureti. Taip yra. Mano sena mama ir ta kartojo: ne dienos be kavos. Ir gere ja. Reklama ikala savo-nesakykit. Vemt norisi, kai vis ikisama stori buteliai degtines interneto puslapuiose. Verciau rasti gerai zurnalistei tas temas, kuriomis sudomins pijokeli ir jis nuskures kurt gerio. Sekmes.

  • Fani, tie, dėl kurių draudimai, žurnalų neskaito. Tas asilas, kuris išplėšė puslapį – viršijo įgaliojimus, nes turėjo teisę išimti tik alkoreklamą, ne tekstą kitoj pusėj.

  • Cha cha cha, klausykit, to valdininko automobiliui keičiant lemputes – reikėtų išdaužiant žibintą? O kaip kitaip prieiti prie lemputės?! Gi stiklas trukdo! :D

    Vistiek kaip yra patologiška: tas apsiėmė išimti reklamą iš žurnalų. Jis už tai algą gauna, profesionalas. Už reklamos naikinimą jis gauna soc garantijas, eina jam stažas. Ir jis ne užklijuoja, bet išplešia. Tegul visų servisų meistrai jam mašiną remontuodami taip pat elgiasi: nupjauna dirželius, nupjauna apsaugas…
    Ir pikčiausia, kad tam valdininko už turto žalojimą negalima patraukti atsakomybėn.

  • Fani, ačiū už komentarą. Sutikčiau, kad draudimai ne dėl manęs ar dėl ko ir apskritai, nesipiktinu dėl draudimų. Piktinuosi dėl to, kad žurnalai, kurių apskritai tie, kuriuos minute, nė akyse nėra rėgėję, vartę ir t.t., buvo pasirinkti cenzūrai. Finale, protingiems žmonėms bandoma paaiškinti, kad geriausias būdas spręsti tautos alkoholizmo problemą – išplėšant žurnalus iš užsienio. Kiek tokių perskaito per mėnesį tas, kuriam normalu sėsti į mašiną girtam?

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *