Knygų HAUL, arba kaip aš skaitymo demoną 29 naujom knygom palepinau

Knygų HAUL, arba kaip aš skaitymo demoną 29 naujom knygom palepinau

Aš kažkur čia buvau prisipažinusi, kad tie išpardavimai, kuriuose išparduodami skaitiniai, man pakerta kojas. Ir pagalvojau, kad galbūt jums būtų įdomu pamatyti, kaip ir kuo per sausį ir pusę vasario papildžiau savo knygų lentyną.

Jokia paslaptis, esant menkiausiai galimybei, nesvarbu, kur gyvensime su Robertu, name ar bute, pasistengsiu atrasti kampą savo bibliotekai. Greičiausiai nuo tų dienų, kai pradėjau gyventi sąmoningą skaitančio žmogaus gyvenimą, iki pat dabar, vaizduotėje piešiu tą patį: kambarys, nuo žemės iki lubų pilnas knygų, su minkštu krėslu ir toršeru, kad skaityti būtų šviesiau, su langu ir greta jo – rašomuoju stalu. Na, toks mano svajonių poilsio-darbo kampas. Žinau, kad banalu, nes, matyt, kažkaip panašiai tą svajonių kampelį įsivaizduoja bet kuris skaityti dievinantis ir iš rašymo gyvenantis žmogus.

Kodėl tik popierinės?

Dažniausiai man užduodamas su skaitymu susijęs klausimas – kodėl neskaitau elektroninių knygų?

Tai, žinokit, skaitau. Esu aktyvi „Milžino“ programėlės vartotoja (milzinas.lt). Dažniausiai nepaisant to, kad prie lovos ant sofos guli skaitoma popierinė knyga, programėlėje yra skaitomas ir dar koks nors romanas.

Dar turiu „Amazon Kindle“. Pastarasis iki šiol man buvo labai reikalingas skrydžiams, nes skaitau greitai ir vežtis tiek popierinių knygų, kiek aš perskaitau jų per skrydžius, būtų tiesiog kvaila. Dabar „Kindle“ man kiek pakeitė „Milžinas“, mat pastarasis tinkamas skaitant ir tada, kai telefonas yra skrydžio režime.

Bet dėl „Milžino“ skaitymo pyksta Robertas (mat prieš ketverius metus man buvo padaryta lazerinė regos korekcija), kadangi tokie skaitymo įpročiai – sėdėjimas akis įsmeigus į mažytį ekranėlį – nieko gero akims neduoda. Jeigu sąžiningai, išties jaučiu, kad akys silptelėjusios.

Tačiau visos geros knygos, kurias įsimylėjau, kurias skaitydama negalėjau sustoti ir atsiplėšti, privalau turėti namie fiziniu formatu. Kad galėčiau ateiti, bet kada išsitraukti iš lentynos norimą, atsiversti bet kurioje vietoje ir skaityti įsitaisius ant sofos, balkone krėsle, išsitiesus ant lovos ir t.t. Na, manau, supratote.

Metus pradėjau su…

Tiksliai nesuskaičiuosiu, bet, panašu, kad metus pradėjau knygoms išleidusi apie 140 eurų. Žinau, skamba daug tik tuo atveju, kai pasiverti į litus, bet visais atvejais nuolaida buvo daugiau mažiau 50 proc. Tad jeigu ne išpardavimai, knygoms būčiau išleidusi beveik 300 eurų. Čia jau daugoka, ar ne?

Už šią sumą mano namus pasiekė 29 naujos knygos.

Kur jas pirkau? Pavyzdžiui, Jo Nesbo krūva atkeliavo iš Knygos.lt. Prisimenu, kad užmačiusi nuolaidą nesusilaikiau, išleidau 55 eurus ir nusipirkau 8 šio rašytojo knygas. Dar nė vienos nespėjau perskaityti – taupausi tai akimirkai, kai išmoksiu gyventi ir planuoti laiką geriau nei tą darau dabar. Blogiausiu atveju – vasarą bus atostogos ir neliks nė vienos. Kodėl pirkau? Nes girdėjau šimtą kartų sakant, kad Jo Nesbo romanai ypač geri, o kadangi esu skandinaviško detektyvo mėgėja, atsispirti šiam rašytojui buvo dukart sunkiau. Beje, Jo Nesbo romanus leidžia „Baltos lankos“.

Žemjūrės seriją aš jums jau gyriau. Nesikartosiu, bet knygas ryte prarijau, apie ką jos – galite perskaityti čia.

Bet ryte prarijau ir Neringos Vaitkutės trilogiją apie tamsą, jos nešėjus bei miestą be padangės. Apie šią autorę rašiau savo Instagram. Tiksliau, apie tai, kad radusi išpardavimą („Rimi“, iki 70 proc. tam tikroms knygoms) ir būdama maginės fantastikos gerbėja čiupau „Miestą be padangės“ daug negalvodama. Perskaičiau ir supratau, kad kažko trūksta – istorijos pradžios ir pabaigos. Pagūglinau ir supratau, kad gi perskaičiau antrąją dalį, o pirma ir trečia – kažkur už namų durų.

View this post on Instagram

Aš vis įsiveliu į ką nors per tuos knygų išpardavimus. Paskutinį kartą nusipirkau Neringos Vaitkutės "Miestas be padangės", išleistą @leidyklaniekorimto. Kadangi pirkau Rimi, kur buvo 70% nuolaida tam tikroms knygoms, čiupau tik greitomis žvilgtelėjusi. Aišku, ką čia daug galvosi – mano mėgiamo žanro lietuvių autorės knyga. Perskaičiau per vakarą ir, nors patiko taip, kaip man patinka šerbetas ir gera kava, supratau, kad trūksta istorijos pradžios ir pabaigos. Pagūglinau. Paaiškėjo, kad perskaičiau antrą trilogijos dalį 😭😭😭 Tai ką, tiesiai iš leidyklos nusipirkau dar dvi dalis, o kad nebūtų liūdna, pagriebiau ir dar porą skaitinių, palikusių įspūdį :)) . . #bookstagram #books #bookaholic #skaitymas #skaityti #niekorimto #leidyklaniekorimto #gerosknygos #knyga #knygos #blogger #blogere #dinosblogas #lithuanianblogger #blogas #Dinalt

A post shared by Dina Sergijenko (@dina.lt_blog) on

Tai nusipirkau iš „Nieko rimto“, leidyklos, išleidusios N. Vaitkutės knygas, elektroninės parduotuvės likusias dalis, bei prigriebiau Marie Lu „Legendą“ ir „Šlovę“. Šios knygos, beje, buvo vienintelės, pirktos mokant beveik visą kainą. Mokėtiną sumą sumažino tik tai, kad kai kurias knygas pasirinkau iš „brokuotų“ skyriaus. Brokas reiškia apibraižytus viršelius, padevėtas knygas, mano atveju – kažkuo išteptą vienos knygos viršutinę dalį. Tas matosi tik tada, kai paguldai knygą ant šono. Žodžiu, nieko rimto.

Toje pačioje lentynoje – „Rimi“ išpardavime įsigytos „Paskutinis lapis“, „Vagies rašytojo gidas po Amsterdamą“, „Susitikime Paryžiuje“, „Kiekvieną dieną“ ir „Popierinė princesė“. Visas perskaičiau ir galiu pasakyti, kad ieškančiam gero skaitinio su stipriu foniniu kontekstu bei detektyvine mintimi rekomenduočiau „Paskutinį lapį“. „Popierinę princesę“ – norinčiam įtraukiančio romano su nemenka aistrų doze. Likusios trys skirtos tiems, kurie ieško nenuspėjamų istorijų.

„Rimi“, beje, siaubiau dukart. Iš tiesų, sudėtinga: ateini nusiteikęs parsinešti duonos, pieno ir agurkų, o čia tik įėjus pro vartelius – didžiausias stendas, pranešantis, kad knygoms – iki 70 proc. nuolaida. Ir sustoju. Amžinai pasimaunu ant šio triuko. O kažkurį kartą ramiai nepraėjau pro „Pegaso“ knygyną „Panoramoje“, kur kabojo plakatai su procentais. Taip į namus atkeliavo klasikinis detektyvas “Šilko rūmai” bei “Povandeniniai kamikadzės”. Pastaroji – pasakojimas apie Antro pasaulinio karo metu Japonijoje ugdytus karius smogikus. Rimtesnė knyga, kuriai reikia daugiau laiko. Beje, karinių namie visa lentyna, tai laukiu ramesnių laikų, kai galėsiu gilinti istorines žinias. Mano silpnybė šiokia tokia.

Taip į namus parsinešiau, pavyzdžiui, dvi Noros Roberts knygas: „Likimo žvaigždės“ ir „Atodūsių įlanka“. Susidomėjau, mat iš aprašymo supratau, kad kalba eis apie maginę fantastiką. Bet, kaip ir reikėjo tikėtis, moteris, vieną po kito kepanti meilės romanus ir tą išmananti ganėtinai gerai, parašyti gerą maginės fantastikos romaną vargu ar sugebės. Tai ir nesugebėjo. Kol kas perskaičiau tik vieną, pirmąją trilogijos dalį (dar vieno romano trūksta), bet plokštas pasakojimėlis su sekso elementais. Čia panašiai, kaip kad kai norisi šokoladinio torto, o gauni tokią bonbonkę.

Tarp tų, kurias parsinešiau iš „Pegaso“, atsidūrė du romanai, pasiimti vien dėl to, kad patiko anotacija knygos viršelyje. Pirmasis – Diane Chamberlain „Nutraukta tyla“. Autorė yra parašiusi „Pribuvėjos išpažintį“, šį romaną taip pat turiu namie. Manyčiau, patiks tiems, kam patinka Jodi Picoult romanai (o pastarosios knygų namie taip pat gal dešimt). Antras – gerokai lengvesnis ir žaismingesnis. Tokį vadina „Atostogų romanu“. Tai Susan Elisabeth Philips „Didysis pabėgimas“. Sakiau, kai reikės pailsinti galvą, pasakojimas apie iš savo vestuvių pabėgusią nuotaiką tiks net labai.

Tuomet – didysis George R. R. Martin, kurio „Ugnies ir ledo giesmių“ seriją vis dar svajoju įsigyti, tačiau kol kas arba neišgaliu tada, kai būna visos knygos, arba jų niekuomet nebūna visų pirkti. Į namus parsinešiau jo „Septynių karalysčių riterį“ ir, sakoma, šitas romanas yra „Ledo ir ugnies giesmių“ priešistorę. Žinau, kad patiks. Bet jeigu turite kas geros būklės pastarąją seriją, duokit žinią!

Galiausiai – Dmitry Glukhovsky „Ateitis“. Rašytoją žinau dar iš „Metro 2033“ ir, kadangi mėgstu ne tik maginę, bet ir šiaip fantastiką, utopinis romanas man turėtų patikti. Beje, neskaičiau nei „Metro 2033“, nei „Metro 2034“, ir labai norėčiau įsigyti. Tai jeigu kur turite pasislėpę ir nebereikia, let me know!

Štai taip aš išlaidavau sausį ir lepinau savo vidinį skaitymo demoną. Ar skaitėte ką nors iš šitų knygų? Kas patiko, kas ne? Lauksiu pastebėjimų komentaruose! Ir, savaime aišku, ateityje dar sulauksite tokių pasakojimų apie skaitomus pirkinius, nors ir pasižadėjome su Robertu dabar taupyti nepigioms atostogoms, turinčioms virsti kelione automobiliu po Europą.



3 thoughts on “Knygų HAUL, arba kaip aš skaitymo demoną 29 naujom knygom palepinau”

  • Puiku, kad skaitai. Turu tą Kindle. Dažnai skaitau el.knygas. Patogu. Bet, kartais užsimanau ir popierinio varianto. Knygos brangokos, tad bibliotekos viena iš išeičių. Gero skaitymo!

  • Arūnai, dėkui! Aš bibliotekas, manau, dar atrasiu. Paauglystėje ir iki universiteto skaičiau tik ten, o dabar, kai galiu kaupti savo namų biblioteką, negaliu atsispirti pirkiniams. Ir ieškausi visais įmanomais būdais pigiau :)

  • Man taip pat maloniausia popierinės 🤗Turiu daug, bet kūriniai sensta… kai kurie jau atrodo nebereikalingi ir užimantys vietą 😑

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *