Kodėl aš nebevalgysiu „McDonald’s“, arba apie pagarbą žmogui ir šiukšles internete

Kodėl aš nebevalgysiu „McDonald’s“, arba apie pagarbą žmogui ir šiukšles internete

Žinot, papasakosiu istoriją, kurią mačiau feisbuke ir kuri, kažkodėl, nesulaukė reikiamo atgarsio, bet sukėlė audrą mano širdy. Įsivaizduokite, kad užeinate į „McDonald’s“. Nusiperkate maisto ir prisėdate pavalgyti. O staiga į jūsų regėjimo lauką patenka keista scena: du apsaugos darbuotojai stebeilėjasi į žilabarzdį senelį, kuris bando suvalgyti nusipirktą maistą ir paskaityti laikraštį prisėdęs tuščioje restorano salėje, kamputyje. Stebeilijasi todėl, kad jiems prisakyta žmogų išlydėti iš restorano. Kodėl? Atsakymas galėtų būti tik toks, kad galimai tas žmogus primena benamį.

Štai tokia istorija prieš savaitę sukėlė sprogimą mano galvoje. Literaliai, sprogimą. Čia žemiau originalas.

Tačiau norėtųsi pirmiausia pakalbėti apie šį įvykį atmetus emocijas.

Ar tikrai benamis ir ar tikrai – reikėjo?

Žinote, kas keista? Kad „McDonald’s“ nusprendė išvyti žmogų, kuris sėdi ir valgo maistą, skaito laikraštį pustuščiame restorane. Suprantu, kadangi tai Gedimino prospekto Vilniuje „McDonald’s“, jame nuolatos šurmulys ir nuolatos žmonių tiek, kad tik spėk sužiūrėti. Ir suprantu, kad neabejotinai tikrai dažnai tenka susidurti su žmonėmis, kurie yra neadekvatūs, girti, ar, sakykim paprastai, valkatos tokie, kad sugeba aplink save 50 metrų spinduliu išnaikinti augmeniją nuo kvapų puokštės. Čia gi, pasak situaciją mačiusio žmogaus, absoliučiai ramus senukas, kurio tikslas buvo – šiltas maistas ir laikraštis. Niekam netrukdė, niekam neužkliuvo, tačiau prie jo pastatė du sargus, kurie stebėjo kiekvieną kąsnį ir laukė, kol galės jį išprašyti.

Žinote, kas dar keisčiau? Kad „McDonalds“ personalas pardavė maistą šitam žmogui, o tada, pasitelkęs du apsaugos darbuotojus, liepė jam išeiti. Tai čia reikėtų suprasti taip, kad žmogus per prastas prisėsti „McDonalds“ kėdės, tačiau jo pinigai, kuriuos jis išleido maistui, vis tiek lai pasilieka restorane? Galiausiai, tas manymas, kas nuotraukose esantis senukas – benamis. Kodėl benamis turėtų išleisti turimą eurą su trupučiu menkaverčiam pernelyg brangiam maistui kažkur vietoje to, kad perėjęs per gatvę nusipirktų ten pat esančioje „Maximos“ parduotuvėje pigesnio batono ir pašteto ir pavalgytų dukart? Gal net pomidorui kokiam nors būtų sukrapštęs pinigų. Žinoma, mačiau komentarą apie tai, kad galbūt jis valgo paliktą maistą kažkieno, o galbūt tą maistą išsitraukė praeidamas iš šiukšlinės. Ir visgi, remiuosi tuo, ką pasakojo situaciją matęs žmogus: ar tikrai vertėjo net tų bulvyčių išsiprašiusį ramų žmogų mesti lauk?

Na, ir galiausiai tą patį senuką esu sutikusi kelissyk „Rimi“ greta namų. Paskutinį kartą su juo prasilenkėm eidami drauge su Robertu apsipirkti. Dar pakrizenom iš Kalėdų senelio barzdos, sakėm, sniego neliko, o Kalėdų senelis dar čia. Ir žinot, kai matai benamį, ypač žiemą, tu jį pirmiausia užuodi. Su seneliu mes prasilenkėm, vėliau stojom į netoliese esančias kasas, ir – nieko. Ir, tiesą sakant, tokių, kaip šitas senelis – pilnas Žvėrynas ir miesto centras, kur yra gyvenamieji namai. Tikrai, kiekvienoj sukežusioj trobelėj yra po tokį senuką ar senutę, kuriems gyvenimas galbūt nėra saldžiausias, bet jie gauna kažkokių pajamų, apsimoka mokesčius, kažką nusiperka parduotuvėje ir tiek. Ir kiekvienas jų atrodo taip arba labai panašiai, nes, na, tiesiog toks jų pasirinkimas. Tarp kitko: jei gerai įsižiūrėtumėte į nuotrauką, matytumėte, kad senukas, sėdintis „McDonald’s“, ir kelnes tvarkingas užsidėjęs, ir megztinis su gobtuvu yra tiesiog megztinis. Žiūriu, ir nerandu priežasčių, kodėl „McDonald’s“ nusprendė, kad senas žmogus nevertas sėdėti pas juos?

Eimanto Paulausko nuotrauka iš Gedimino pr. Vilniuje McDonald’s. Du apsaugos darbuotojai, kuriems buvo liepta išvaryti tariamą benamį

Na, gerai. Sakykime, kad priežastis iš tiesų yra ta, kad žmogus benamis. Nenorima, kad nepatogiai jaustųsi kiti klientai, galbūt – žmogus smirda, žiema gi, nesiprausęs. Visgi bandydama įsivaizduoti save šitoje situacijoje suprantu, kad posto feisbuke autorius buvo priėjęs ir klausė, kur bėda, bandė išsiaiškinti situaciją. Ir, galvojant blaiviai, ar žmogus tikrai taip smarkiai piktintųsi, jei apsauga lauktų, kol bulvytes pabaigs girtas, nešvarus, smirdantis per dešimt metų, triukšmaujantis žmogus? Greičiausiai jam klausimų, kodėl toks žmogus išprašomas iš privačios įstaigos net nekiltų. Ir posto nebūtų.

Apsauga tik tada, kai būtina

Kalbant apie tą privačią įstaigą tai, na, iš tiesų, jokios teisės piktintis mes kaip ir neturime. Galime piktintis maždaug tiek, kiek, pavyzdžiui, tada, kai prabangus naktinis klubas neįleidžia treningais vilkinčio skustagalvio. Tik šituo minėtu atveju apima toks, matyt, žmogiškas pyktis ir bejėgiškumo jausmas, visų akyse skriaudžia silpnesnį visuomenės narį.

Beje, „McDonald’s“ atsakymas štai koks:

Ką gi. Restoranas matė būtinybę ir situaciją įvertino atsakingai. Ir kur čia tiesa, palieku spręsti jiems patiems. Žinau viena: nė vienas „McDonald’s“ mano kelyje nesulauks absoliučiai jokio dėmesio. Ten nevalgysiu, nesėdėsiu, nepirksiu gėrimų ir neturėsiu nieko, kas susiję su šiuo restoranu.

Interneto šiukšlės ir tulžies drabstytojai

O dabar pakalbėkime apie emocijas, kurios kilo iš šitos situacijos ir sukėlė sprogimą galvoje. Na, taip, jautriai sureagavau dėl senuko, mat ne kartą jį mačiau ir, na, negalėčiau vadinti bomžu, kokiu čia staiga pamatę nuotrauką jį pradėjo vadinti visi, pasijutę galinčiais skirstyti, kas vertas praverti „McDonald’s“ duris ir prisėsti ant jų kėdės, o kas ne.

Žinoma, netrūksta besipiktinančių situacija. Daug tokių – dirbantys vakaruose, kur benamiai arba nuskurdę žmonės gerokai dažnesnis ir, galbūt, visuomenės labiau toleruojamas vaizdas. Pačiai kiek tekę keliauti, ne kartą teko matyti tokio tipo restoranuose benamius, nusiperkančius greito maisto, gerimą ar pan. Visi jie aptarnaujami ir tik tais atvejais, kai šie kelia grėsmę aplinkiniams, yra paprašomi apsaugos darbuotojo išeiti. Ne vienas iš komentuojančių rašė matę atvejų, kai tokie senoliai tiesiog pavaišinami restorano sąskaita. Džiugu, kad žmonės moka pasverti vertybes ir turi sveiką teisingumo pojūtį.

Tačiau kraujas man užvirė dėl šiukšlių. Nežinau net, kaip kitaip pavadinti tuos žmones, kurie suplūdo pilti purvo į komentarus. Aš necituosiu. Ar parodysiu.

Čia tos pačios šiukšlės, kurios ateina į komentarus pasakyti, kad žurnalistas yra asilo galva, serganti visomis psichinėmis pasaulio ligomis, dėl to, kad patys nesugeba iš A plius B pasidaryti logiškos išvados. Tokioms šiukšlėms tik norėtųsi priminti, kad lazda visuomet turi du galus ir kad galbūt jų seneliams ar tėvams yra nebetoli iki tokio paties vaizdo, kai vien dėl skurdesnės išvaizdos juos kas nors išprašys iš maisto parduotuvės ar išvadins bomžais. Galbūt ir patiems pasenus teks ta pati dalia. Nes gi suvokti, kad gyvenimas keičiasi žaibiškai ir vieną dieną viskas neblogai, o kitą dieną – visiška tragedija, pernelyg sudėtinga, kai viskas, kas tau rūpi, esi tik tu pats.

Ar tikrai kiekvieno pasirinkimas?

Ir dar gi, žinoma, atsirado šimtas tūkstančių tokių, kurie postringauja, kad, štai, žmonės patys gali pasirinkti, kaip gyvena, ir jeigu jau atrodo prasčiau ar jiems pasisekė mažiau, tai patys kalti. Tokie pasakymai sukelia isterinį juoką. Nes, o taip, mes gi galimybių visuomenė! Viską galime, ko tik norime, visas pasaulis mums po kojomis!

Tik esminė detalė: taip kalbama apie jaunus. Na, Y ir Z kartos žmones.

Kodėl tokios tiesos netinka vyresnei kartai? Nes jai susirasti elementarų darbą, kuris būtų fiziškai įveikiamas, yra sudėtinga. Kažkas sakė, kad, štai, pažiūrėkit, kiek senukų „Maximoje“ vežimėlius stumdo. Tačiau ar kas nors pagalvojote, kad toks darbas senam žmogui tiesiog per sunkus?

Kol keliaudama po užsienį aš džiaugiuosi, kai restoranuose matau garbaus amžiaus žmones, dirbančius padavėjais, stovinčius prie kasų ir t.t., Lietuvoje gi šitos darbo vietos laikomos jauniems ir greitiems. Ir ne tik tai! Pamėginkite sėkmingai pakeisti darbą tada, kai jums 50, 55-eri. Taip, vienetai yra, tačiau didžioji masė tokio amžiaus žmonių sėdi ir dreba kas kartą, kai tik koks nors finansinis kataklizmas gali pasibaigti etatų karpymu. Net man buvo tekę susidurti su atveju, kai vienoje darboviečių atleido kelis žmones ir visi jie buvo vyresnio amžiaus. Didžiausias liūdesys buvo tas, kad kur gi dabar eiti ir kur išdirbti tuos metus, reikalingus iki pensijos?

Kodėl taip? Nes niekam nereikia vyresnio amžiaus žmonių. Nes, na, jie lėtesni, lėčiau gaudosi naujausiose technologijose, mažiau imlūs informacijai, konservatyvesni, galų gale – atrodo ne taip gražiai, kaip, tarkime, dvidešimtkelių specialistas. Džiaugiuosi, kai žmonės yra lyderiai iš prigimties ir jie nepražūna – kuria, dirba, išgyvena, sukuria darbo vietas sau. Bet kiek yra tokių, kurie yra tiesiog darytojai: didelio organizmo maži sraigteliai, kurie labiausiai tinka suktis drauge su visais.

Tokie žmonės, atkirsti iš to didelio organizmo, rieda barškėdami pavėjui, bando nesėkmingai darbintis vienur ir kitur, tačiau bandymas po bandymo – neigiami atsakymai. Nelieka santaupų, nebėra pinigų, Darbo birža priverčia skęsti neviltyje, nes jokių darbo pasiūlymų tokio amžiaus žmonėms, kaupiasi skolos, prasideda visokie teisminiai procesai, išjungiama šviesa, karštas vanduo, kiti reikalai. O galbūt dar koks nors aštrianagis giminaitis atsiranda, pasiūlęs kokį abejotinos reikšmės pasiūlymą, ir šitaip dingsta namai, o žmogus atsiduria gatvėje. Ir kur gi tada ta jo laisvė rinktis, kaip gyventi?

Išimčių yra visur. Variantų irgi. Tačiau kodėl reikia būti šiukšle ir smerkti tada, kai nepasistengi paklausti, kas atsitiko? Nesuvokiu, kaip galima trykšti panieka tiems, kam iš tiesų gyvenimas nesusiklostė taip, kaip buvo tikėtasi? Negi jums atrodo, kad kiekvienas benamis svajote svajojo apie tokį gyvenimą, kokį tenka gyventi?

O dar juokingiau, kai prasideda postringavimai apie visokius ten nemokamus valstybės skiriamus reikalus. Esą, štai, mes mokame mokesčius, o jie, gyvatės, tarpsta. Norėtųsi, kad tokie kalbėtojai prasikrapštytų akis: retas kuris benamis prisimena, kaip atrodo gydymo įstaiga, nebent nutinka nelaimė. Retas kuris benamis gali pretenduoti į kokią nors pašalpą. Dažnas jų apskritai neturi dokumentų ir yra neegzistuojantys žmonės, todėl bene pačios brangiausios valstybės išlaidos, susijusios su jais, tai ta akimirka, kai jie miršta.

Aš tikiuosi, man pasiseks pamatyti tą patį senuką kur nors prisėdusį ir pasitaikys proga jį pakalbinti. Labai tikiuosi, kad sužinosiu jo istoriją ir galėsiu pasidalinti bloge. Tačiau pagalvokite patys, prieš skubėdami teisti viską, ką matote: kada žmogui parkritus lengviau atsistoti ant kojų – ar tada, kai kiekvienas preidamas įspiria, ar tada, kai keli ištiesia pagalbos ranką? Juk žmonės todėl ir yra žmonės, kad kitaip nei laukiniai gyvūnai, silpnesnių visuomenės narių ne atsikrato, o stengiasi jiems padėti.



3 thoughts on “Kodėl aš nebevalgysiu „McDonald’s“, arba apie pagarbą žmogui ir šiukšles internete”

  • Skaičiau priešingą situaciją su “Višta Puode” Kaune, tai bent žinau, kur Kaune pavalgyti pas gerus žmones.

  • Vis pasižiūriu Tavo tinklaraštį ir, kaip ne kartą esu skaičiuisi – na aš tai jau niekur nekomentuoju, o šįkart neusilaikiau – taip ir man nutiko, nes vis norisi pakomentuoti ir sulaukti kokių žinių, pvz., apie gyvenimą, kainas Hanner namuke :), bet komentaro neparašau, o tiesiog laukiu :) O šįkart kažkas pasikeitė, nes išsakytos mintys yra labai taiklios – puiki esė. Skatinanti pamąstyti, kad mus šiais laikais visi kitokie žmonės iš idėjos nervintis nervina – benamiai, supermamytės, naujų kartųjų paaugliai, bedarbiai ir t. t. Mus – NORMALIUS žmones (mhm, kas yra normalus?). Supermamyčių, supervaikiukų, naujųjų kartų žmonių aš, tiesą sakant, tikrai privengiu, juos kilus ūpui pakritikuoju, pasijuokiu (ne viešai, taigi čia jau mano sąžinės reikalas :D), bet niekada nepigdžiugauju perskaičiusi iš jų besityčiojantį komentarą. Vis dėlto benamiai ir bedarbiai mane iki širdies gelmių sujaudinčios temos tais atvejais, kai tie žmonės kaltinami ir smerkiami pritaikant kokį neaiškių šaknų psichologinį aspektą kaip PATS PASIRINKO. Įsivaizduoju, kaip jiems sunku, kaip jie nori turėti kitokį gyvenimą – apsirengti, pavalgyti ir pavalgyti skaniau, turėti artimą, nebūti atstumti, nesirgti, nešalti. Ir nors šimtą kartų esu norėjusi paklausti, kodėl kažkuris iš jų klūpo ant šalto asfalto prašydamas centų ar NET euro, nepadarau to (linkiu šį senuką pakalbinti ar net pavaišinti kitokiu greituoju maistu (ką gali žinoti, gal greitasis maistas jam leidžia pasijausti tuo NORMALIU, o gal čia ir nėra jokios gilesnės reikšmės). Be to, vis save auklėju nesusiraukti pamačius benamį, demonstartyviai nepasitraukti (bet manau, kad tai tikrai galima padaryti nedemonstartyviai ir nesiteisinant), taigi Tavo mintis priskirčiau ir prie auklėjamųjų ;) Sveikinu :) Tikiuosi, jos pasieks ir kitų skaitytoju širdis ir bus puiki atsvara tiems baisiems komentarams, kuriuos žmonės laido, nes neturi, ką veikti ar, pvz., nežino, ką daryti su savo laisve (komentarams, kuriems, deja, soc. tinklai yra puiki terpė vešėti).

  • Doli, ačiū už nuoširdų komentarą! Žinai, pati save vis pagaunu burbant ant įvairiausių reiškinių, bet net baisiausiam sapne kažkaip niekada nekilo mintis tikinti pasaulį, kad benamiai patys pasirinko tokį gyvenimą. Yra išimčių, pavyzdžiui, tas pats garsusis Vitas. Bet dauguma jų… Na, Dieve, netikiu, kad kuris nors jų net juodžiausios nevilites akimirką svajojo apie gyvenimą tokį, kokį turi jį dabar. Ir tokie šiukšlės, kurie internete (o gal ir realiame gyvenime) jaučiasi galį išsilieti ant silpnesnių, priverčia sielą vemti. Rimtai. Skaitau, girdžiu ir net pykina iš tokio juodo pasiutimo.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *