Kodėl šiurpės išgąsdino 6-okų tėvus ir kas išgąsdino mane

Kodėl šiurpės išgąsdino 6-okų tėvus ir kas išgąsdino mane

Anądien internetuose vėl kilo šurmulys. Šįkart ne dėl išplėšytų užsienyje leistų žurnalų puslapių su alkoholio reklama, o šeštokams skirto literatūros vadovėlio. Skyrius buvo apie šiurpes ir daugelis suaugusių tiesiogine to žodžio prasme pašiurpo perskaitę, kokius gi skaitinius siūlo šeštokams.

Kai prasidėjo pasipiktinusių banga, aš irgi, prisipažinsiu piktinausi. Maniausi, kas per nesąmonė, kai „Mėlyni nagai“ pavadintoje šiurpėje jos autorius suponuoja, kad vien dėl to, kad šiurpės herojė nusilakuoja nagučius mėlyna spalva, ji yra bloga, neklusni, o šeima ją auklėja netinkamai. Dieve, galvojau, negi dabar čia mažiems skaitytojams į galvas bus kemšama, kad saviraiškos laisvė yra blogai ir baustina?!

Bet, dėkui už įgimtą smalsumą, pagūglinau. Ir atradu, kad šiurpės yra ne šiaip keistuolio suaugėlio, rengiančio vaikams vadovėlius, parašytas trumputis literatūros kūrinys, o… pačių vaikų sukurtas pasakojimas. Tad ne veltui kažkur komentaruose mačiau sakančius, kad “nieko, mes dar ne tokių istorijų sugalvodavom”. O dar pagūglinusi atradau ir daugiau tų šiurpių, publikuotų vadovėlyje. Ir, kaip sako rimti mokslininkai, šiurpių parodijos baigiasi kokiu nors šūktelėjimu „bū!“, gąsdinant klausančius, o tikrosios, pasakojamos 7-12 metų vaikų, pasibaigia pasakojimo objekto mirtimi.

Ir visą tai sudėliojus į vietas pasirodė, kad realiai tos šiurpės – toks kasdien vaikų išgirstamų per TV, perskaitomų internete ar nuklausomų iš tėvų pokalbių mišinys. Turime tokį stiprų negatyvių naujienų foną, kad net tada, kai stengiamės nuo jų apsaugoti vaikus, šio trupiniai (ir gerai, jei tik tiek) prasiskverbia ir nedidelių galvų lakią vaizduotę priverčia siautėti. Taip iš įvairių pasakų ir TV žinių kriminalų rubrikos gimsta pasakaitės, kuriomis pusiau juokais, pusiau rimtai bauginami draugai. Kažkas dalinosi pasakojimu apie tai, kad viena šiurpių – apie girtuoklį, kapinių sargų užmuštą kastuvu. Oh wait, ar tik ne ištrauka iš kriminalų rubrikos per vakaro žinias?

Tai viskas gerai? Ne visai

Visgi šiokių problemų aš įžvelgiu. Pirmoji – paaiškinimo, kas yra šiurpės, stygius. Nes šiaip tai perskaičiusi tokias istorijas savo vaiko vadovėlyje sunerimčiau jei greta nebūtų nieko paaiškinta, kas per literatūros žanras ir kodėl vaikai turi tai skaityti.

Antras rūpestis man kažkaip susirišęs su ankstesniu klausimu, iškeltu prieš kurį laiką – ką skaito tavo vaikai? Nes aš, pamenu, iš savo vaikystės, sekdavau visokias siaubų pasakas apie raganas, piktus nykštukus, laumes, miškuose gyvenančias pabaisas, monstrus, plėšikus ir t.t. O čia gi kažkokia vaikiška kriminalinė kronika gaunasi. Tai liūdna, kad šiurpės būtent tokios, kokias jas matote vadovėlyje.

Tiesa, į pastarąjį rūpestį kaip ir turiu atsakymą. Pirmiausia, matyt, esmė yra ankstyva branda. Šeštokas dabar jau visas paauglys, kuriam rūpi pirmos meilės ir visokie pirmi bandymai, kad ir kaip keista taip sakyti, nes pati būdama šeštokė dar žaisdavau visokias gaudynes ir kurdavau planus, kaip gyvensiu namelyje medyje. O antras dalykas, apie kurį jau užsiminiau – stiprus negatyvus fonas.

Šiek tiek keista, kad tėvai pašiurpę dėl šiurpių, tačiau, pavyzdžiui, nepasidomi, ką skaito, žiūri jų vaikai internete, ką mato per TV, kas vyksta mokykloje ir t.t. Nekalbu apie cenzūrą (nors, esu tikra, kad prafiltruoti tai, kas vyksta internete, visgi reikėtų). Ir, manyčiau, kad jei tik būtų galimybė perbėgti akimis (kaip kokiam feisbuke per savo activity feed) perbėgti per vaiko dieną, būtų dėl ko pašiurpti labiau dėl šiurpių.



1 thought on “Kodėl šiurpės išgąsdino 6-okų tėvus ir kas išgąsdino mane”

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *