#V16: apie mano, jūsų ir visų mūsų laisvę

#V16: apie mano, jūsų ir visų mūsų laisvę

Klausau aš šią savaitę kalbų, skaitau postus, kas už ką savo šalį myli, ir vis pagaunu save, kad kažkur ties nosies galiuku ašaros. Iš džiaugsmo, šiaip. Kad patriotizmo banga taip stipriai mostelėjo, kad net jei kažkurių neužkabino nuoširdžiai, vis tiek, būti lietuviu, kalbėti lietuviškai, segtis trispalvę prie krūtinės ir ateiti ten, kur renkasi tauta per valstybės šventes, yra madinga.

Ir pas mus balkone šiemet trispalvė, dar viena plėvesuoja Žvėryno namų kieme (ačiū kaimynams už iniciatyvas), o kai Vasario 16-osios išvakarėse atėjau į darbą, administratorė rūpestingai prižiūrėjo, kad visi galėtume prisisegti prie krūtinės kaspinėlį su trispalve.

O man kažkur krūtinės gilumoj toks tarsi paukštis sparnais plazdena. Lithuania, sakau, kai išvažiuoju į užsienį ir kažkas paklausia, iš kur esu. Aišku, dažnas nežino, bet drauge – ne taip retai išgirstu tą “O, žinau”. Ir nors dažniausiai visi ką nors pasako apie sportą, žinau, kad vieną dieną parodysim ir kitų reikalų.

Svarbiausias viso to šimtmečio jausmas yra laisvė. Daugelis akcentuoja, kad bene svarbiausia yra laisvė veikti, keliauti, ragauti ir t.t. O aš apie tą laisvę galvoju abstrakčiau ir sakau, kad mes turime laisvę iš esmės elgtis ir gyventi kaip norime. Siekti pačių didžiausių įmanomų tikslų arba atvirkščiai – tyliai ramiai gyventi ir džiaugtis mažomis kasdienybės detalėmis. Galime keliauti, o galime gyventi vienkiemyje ir nekeldami niekur kojos iš ten dirbti visame pasaulyje. Galime pradėti norimas pačias keisčiausias studijas, o supratę, kad jos netinka, viską mesti ir keisti gyvenimą ta linkme, kuria, atrodo, tinkamiausia.

Suprantu, jei užklys į mano blogą vyresnė karta, mano kalbą apie laisvę skaitys galvodami, kad iš tiesų ir jie buvo laisvi ir darė, ką norėjo. Ir sutinku, kad laisvė iš esmės yra ne tik žodis, apibrėžiantis valstybės padėtį kitų valstybių atžvilgiu, bet ir žodis, apibrėžiantis vidinę būseną. Manau, sutiksite, kad šiandien tą laisvę mes suvokiame kur kas plačiau nei ši buvo suvokiama prieš kokius 30-40 metų. Tai, kas tuomet atrodė nenormalu ir gėdina, dabar greičiausiai verta tik gūžtelėjimo pečiais ar replikos “drąsu”.

Negaliu perdėm girti, žinoma. Pastarieji metai valstybei tokie, kad emigruot sugalvoja tokie žmonės, kaip Mykolas Kleck su savo abiem Kleckų damom. Žiauriai gaila, bet savo blogo įraše jis teisingai pastebi, kad emigruoti privertė tie dalykai, dėl kurių šiandien dantimis griežia ne vienas. Ir aš griežiu. Nervina, kai emociškai ištaško tokie dalykai, kaip absurdiški kraštuninumai dėl alkoholio reklamos draudimo. Arba iki sielos gelmių supykdo visokios internetinės šiukšlės, kurios vis dar neišsiugdė pagarbos žmonėms.

Tikriausiai galėčiau čia rinkti ir rinkti pavyzdžius, kurie siutina tiek, kad kartais kvėpuoti sunku. Bet kur kas svarbiau tai, kad siutina ne mane vieną, o daugumą, ir toji dauguma nori pokyčių. Ir pokyčiai, kitaip nei anksčiau, yra ne tik norimi – jie galimi. Štai čia ir yra tos laisvės esmė – pokyčių mes galime norėti ne tyliai, bet turime teisę, balsą ir galimybes tų pokyčių reikalauti.



2 thoughts on “#V16: apie mano, jūsų ir visų mūsų laisvę”

  • Awesome website you have here but I was wondering if you knew
    of any discussion boards that cover the same topics discussed here?
    I’d really love to be a part of community where I can get responses from other experienced people
    that share the same interest. If you have any suggestions, please let me know.
    Appreciate it!

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *