Jurkiškio upelio pažintinis takas: gerai piknikui, bet “wow” jausmo greičiausiai nepaliks

Jurkiškio upelio pažintinis takas: gerai piknikui, bet “wow” jausmo greičiausiai nepaliks

Kad jau taip yra, jog esu automobilių rubrikos redaktorė didžiausiame Lietuvos interneto portale, būna, jog tenka pabandyti naujų automobilių. Vien po Vilnių važinėtis man seniai neįdomu, todėl traukiu kur nors toliau. Ir šįkart į savo klajones įtraukiau Robertą, kuriam gi važinėtis naujais automobiliais visai neįdomu. Kas kita, kai važiuojame su savo nuosavais ar modifikuotais.

Tad sekmadienį man leido išsirinkti vietą, kur nukeliausim su atnaujintu “Hyundai i20”. Automobilis, beje, visai nieko. Tiesa, neprastai brangesnis, jei lyginčiau pradinę kainą (apie 12 tūkst. eurų) ir galutinę kainą (maždaug 19 tūkst. eurų). Kaip bebūtų, didžiausi pliusai yra bazinės įrangos dalimi tapę šildomas vairas, šildomos sėdynės. Pliusai už papildomą kainą – automatinė pavarų dėžė (7 laipsnių), odinis salonas, multimedija ir gausesnė saugumo įranga. Minusai? Mažai vietos. Tikrai, trivietis automobilis. Arba keturvietis, jei važiuojat su vaikais. Dar pavarų dėžė tokia, kuri arba A) turi mokytis iš vairuotojo, kad veiktų patogiai, B) yra kvailoka ir ne visada supranta, kada pavarą jungti, kaip ją jungti ir aukštinti ar žeminti. Bet renkantis iš “Toyota Yaris”, “Mazda 2”, “Volkswagen Polo” ar “Ford Fiesta”, šitas “Hyundai” yra rimtas varžovas.

Bet gi čia tekstas ne apie “Hyundai i20”. O apie tai, kad susiradom netoli Vilniaus esantį Jurkiškio upelio apžvalgos taką. Na, ne tiek ir netoli – už maždaug 60 kilometrų. Maždaug prie Dubingių. Pasižiūrėjom nuotraukas ir nusprendėm, kad važiuojam. Beje, duotoje nuorodoje yra Google Maps nuoroda ir kelias veda baisiuoju Molėtų plentu. Bet gi galite važiuoti taip, kaip mes: Ukmergės plentu, pro Giedraičius į Dubingius. Ir nė kilometro betonkės!

Tuomet važiuojant svarbu nepadaryti klaidos ir nepagalvoti, kad apžvalgos takas yra prie Dubingių piliavietės. Nes ne, tai nėra Jurkiškio upelio apžvalgos takas. Kad jį pasiektumėt, turite važiuot pro Dubingius, Bijutiškio link ir tada, miestelio gale, sukti į į kairę ir žvyrkeliu grūstis iki pat pat to apžvalgos tako, kurio jums reikia. Žvyrkelis siauras, todėl nelėkit – maža ką, mašina iš priešais važiuos dar.

Kai liko koks puskilometris iki tikrojo tako pradžios, privažiavome vietą, kur buvo išrikiuoti automobiliai. Palikome saviškį drauge, nes kelias po lietaus buvo kiek graužtelėtas ir matėsi, kad kažkas, kas važiavo, jau buvo užklimpęs. Nusprendėm, kad nėra ko rizikuoti, ir tokiu va taku nusileidome žemyn.

Pakeliui dar suradome puikų nusileidimą iki Asvejos. Nes gi vienoje pažintinio tako pusėje yra Asvejos ežeras, todėl jei lekiate ten link kai šilta, galite pasinaudoti proga ir nusimaudyti.

Prie tako yra suoliukai ir informacinė lenta bei nuoroda “Jurkiškio akmuo”. Būtent ta nuoroda veda ta kryptimi, kuria turėtumėte eiti taku. Mes apsižioplinę pasukome priešinga ir iš karto gavome matyt 18 metrų aukščio šlaitą su stačiais laipteliais. Neperdedu, net informacinėje medžiagoje apie tą Jurkiškio upelį, kuris yra tarsi tikras kalnų upelis Lietuvoje, kur kalnų nėra, minima, kad upelio šlaitai būtent tokio aukščio.

Didelės bėdos nėra, nes prieš laiptelius arba už jų yra suoliukai, skirti pavargusiems. Net jei atkeliavote čia paskaityti ar papietauti, vietos tam tikrai atrasite.

Beeidami taku radome įdomų objektą, apie kurį, beje, jokiuose pažintiniuose vadovuose nerašoma. Galbūt tas, kas ateis ir paskaitys, padės atsakyti į klausimą. Radome akmenų piramidę ar kažką panašaus, o ant jos ir aplink – daug centų. Europietiškų, eurų centų, tai yra. Gal kas žinote, kam čia tos aukos kraunamos?

Būtent tuo, kad nediduko upelio aukštis per 1,2 km (tokio ilgio jis yra) pasikeičia 12 metrų, ir yra ypatingas šis pažintis takas. Be kita ko, dar ir tuo, kad šioje vietoje daug ledynų atstumtų sąnašų, riedulių, akmenų. Maždaug nuėjus trečdalį viso tako, rasite atšaką, vedančią į dešinę. Nepatingėkite, nusileiskite žemyn. Čia galėsite iš viršaus pamatyti tą lietuvišką kalnų upelį. Bet, tiesą sakant, didelio įspūdžio jis nepaliks, nes jo vagą dengia daug krituolių, kitko, ir atrodo, kad upelis kone užpelkėjęs.

Man bene pati gražiausia tako vieta – ties jo viduriu esntis slėnis, kuriame yra Jurkiškio akmuo, dar vadinamas Puntuko vaiku. Nesu tikra dėl slėnio šlapiuoju metų laiku, gali būti, kad atsistoti ant pievos bus nepatartina, nes prasmegsite, bet dabar galėjome sau leisti prisėsti ant greta akmens esančių kelmų.

Akmuo toks vidutinio dydžio, bet, pasirodo, į Lietuvą atkeliavo atstumtas ledynų ir nepasislėpė po visom sąnašom. Todėl yra saugomas. Tačiau išgirdusi tą Puntuko vaiko vardą ir pamačiusi realų riedulio dydį kiek prunkštelėjau. Tikiesi bent pusės tokio milžino, kaip Puntukas, bet ne.

Su visais pastoviniavimais, pažiopsojimais ir pan., taką apeisite per kiek mažiau nei valandėlę. Jeigu atsinešite pietų pintinę ir sugalvosite pasidaryti pikniką, užtruksite ilgiau. Na, dar galite pridėti nusimaudymą Asvejoje. Bet meluočiau, jeigu sakyčiau, kad takas paliks gilų įspūdį. Visgi praleisti laiką, pasidomėti ledyniniais procesais Lietuvoje ir pasivaikščioti, o gal net ir pasimankštinti (blauzdas vis dar sopa) – pats tas. Beje, plačiau ir gerokai įdomiau apie šį taką galite pasiskaityti čia.



Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *