Kodėl savo vaikystės kaime nemainyčiau į vaikystę mieste

Kodėl savo vaikystės kaime nemainyčiau į vaikystę mieste

Šiandien mano mamos gimtadienis. Ir aš taip džiaugiuosi, kad ją turiu ir galime kasmet švęsti jos gimimo dieną, o aš, nepaisant to, kad pamenu skaičius gana neblogai, vis dar nepastebiu jokių bėgančių metų požymių jos veide. Kažkada buvo momentas, kai mama ir aš atrodėme tarsi sesės, bet ir dabar, manyčiau, įmanomas toks variantas.

Ir, jeigu jau visai atvirai, būdama paauglė maištavau, keikiausi ir sakiau, kad “jau aš tai tikrai taip nedarysiu”, “tokia nebūsiu”. O dabar pagaunu savo veide vis daugiau mamos bruožų, o vyras, gana neblogai per dešimtmetį pažinodamas ją, sako, kad žino, iš kur paveldėjau vieną ar kitą įprotį. Visi mes savo tėvų vaikai.

Ir man kažkaip šiandien labai norisi prisiminti savo vaikystę. Nes kai pradedu galvoti apie visus nuotykius ir kitką, tai suprantu, kad buvau tiek laimingas vaikas, kad norėčiau, jei kada turėsiu savų vaikų, kad jie būtų tokie patys laimingi. Kodėl? Nuspręskit patys perskaitę kelis mano ryškiausius prisiminimus iš vaikystės, apie kuriuos šiandien pasakodama kam nors negaliu nustoti kvatoti.

Namelis medyje

Nuo mažens skaičiau žiauriai daug ir po to, kai perskaičiau Tomo Sojerio nuotykius, nusprendžiau nuo namų už kilometro esančiame miškelyje prie upelio įsirengti namelį medyje. Planavau visą pavasarį ir, tiesą sakant, net buvau užsivedusi sąsiuvinį su visais statybų planais, nusimačiusi, kad pasisodinsiu bulvių ir kitko, kad žiemą galėčiau valgyti ir t.t.

Mama, beje, žinojo viską ir netgi žinojo tai, kad planavau su savimi pasiimti sesę. Tiesa, statybos taip ir neprasidėjo. Paprasčiausiai pabodo planuoti :)

Mokslininkai ir laboratorijos

Turėjau tris mėgstamiausias savo vaikystės knygas: astronomijos, gamtos moksų ir gyvūnų enciklopedjas. Skaičiau, varčiau jas nuolatos ir, aišku, išėjusi į kiemą žaisdavau mokslininkę. Netrukus kieme atsirado laboratorija, kurioje virdavau visokius gydamuosius marmalus, ir, aišku, gydomaisiais objektais tapdavo šuo, katė ir vištos. Tiesa, šuniui nuskilo labiau nei kitiems padarams, nes jis dar gaudavo ir mano iškeptų bulvių traškučių. Kadangi kaime, ūkiniame pastate, nuolatos buvo kūrenama krosnis, ant jos karštų paviršių kepdavau plonai supjaustytas bulvių skilteles. Tai valgydavom abu. Kadangi vienu metu rūpėjo ir dinozaurai, ir žvaigždės, turėjau, pavyzdžiui, įsirengusi muziejų su “stiklo” vitrinomis, o už jų buvo pelės kauliukai, rasti kasinėjanti visokius molio kalnus. Dar turėjau visą kolekciją akmenukų su fosilijomis – šiuos rinkdavome abi su sese, o vėliau prisijungė ir brolis. O vakarais sėdėdavau lauke su enciklopedija ir bandydavau atpažinti, kur koks žvaigždynas.

Višta už pečiaus

Kadangi gyvenau kaime, tėvai augino vištas. Kasmet būdavo pilna viščiukų namie. Cypdavau net iš džiaugsmo, kai į namus parkeliaudavo dėžė pūkų kamuoliukų. Po to, aišku, jie išaugdavo į ne tokius dailius padarus, bet vis tiek būdavo smagu. Ir kažkada, kadangi jie augdavo dėžėse, perkeldama dėžę į ten, kur daugiau žolės netyčia vienam viščiukui sulaužiau (arba išsukau) koją. Ir liko šlubis. Užtat tą šlubį globojau labiausiai, nešiodavau ant rankų, o vakarais dėdavau miegoti už pečiaus, kur šilta. Faktas, kad visi tie viščiukai buvo auginami mėsai (broileriai), o aš turėjau bene ilgiausią gyvenimą nugyvenusį broilerį, amžinai suodiną, bet nešiojamą ant rankų ir pripratusį prie glostymo, niurkymo ir t.t. Beje, čipsais dalindavausi su višta irgi.

Sliekai žiemai

Kaip ir minėjau, vištų namie buvo, ir, prisižiūrėjusi, kaip mama ruošdavo atsargas mums žiemai, nusprendžiau, kad tokių pačių reikia ir vištoms. Ką dariau? Kasiau žemę, rinkau sliekus, vėriau ant vielutės ir džiovinau. Pridžiovinau gana nemažai. Bet nepagalvojau apie tai, kad išdžiuvę jie tampa labai trapūs, tai visos mano atsargos nuėjo šuniui ant uodegos – tiesiog subyrėjo.

13 driežų

Kai gyveni kaime, natūralu, gali auginti viską, ką sugalvoji. Arba bent jau taip atrodo vaikystėje. Tai auginau kurapkiuką, pelėną, vynuogines sraiges, o galiausiai turėjau kartoninę dėžę, į kurią prigaudžiau 13 driežų. Mat driežiukai buvo ir tebėra man nerealaus gražumo padarai, jų nė kiek nebijau, nusprendžiau, galiu auginti. Auginimai baigėsi tada, kai driežai išsilakstė, o vieną mama rado lovoje. Beje, mamai tai driežai ir ropliai apskritai visiškai nepatinka.

Namai molio kalne

O prisiskaičiusi apie tai, kaip žiedžiamas molis, nusprendžiau su sese įsirengti namus molio kalnuose. Molio kalnais vadiname vietą visai greta namų, kur sovietams begriūnant buvo nuspręsta pastatyti blokinių namų, bet viskas taip ir liko stovėti neužbaigta. Buvo iškastos vietos pamatams, tad atsirado ir gilios duobės, kur veisdavosi buožgalviai, ir molio kalnai. Tai va tuose molio kalnuose su sese sugalvojom, kad reikia išsikasti dvi dideles duobes, kur tilptume, jose užsikurti laužus ir išsidegti, kad sienos būtų kietos, ir gyventi. Duobes išsikasėm tokias, kad realiai tilpome jose abi pasislėpti, bet, deja, laužo įsikurti jau nepavyko. Tačiau mažesniame lauželyje išsidegėme molio indų. Irgi buvo visai nieko.

Tikriausiai, apie visus vaikystės žaidimus galėčiau pasakoti be galo, be krašto. Ir apie lėles iš kukurūzų burbuolių, ir apie lėlių drabužėlius, ir apie mokslininkų laboratorijos įkūrimą tarp visokiausio metalo laužo, kur visa linksmybė buvo ardyti tranzistoriukus, išsukinėti vario rites ir t.t., ir apie laistomas vištas, kad greičiau augtų, ir t.t. Paauglystėje buvo liūdna, kad neturiu tokių galimybių kaip vaikai mieste, bet vaikystės ant bordiūro nė už ką nemainyčiau į savo turėtą.

Ačiū mamai už tai, o dabar bėgu pirkti gėlių ir važiuoju pasimatyti su ja :)



Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *