Neįgyvendinti iššūkiai ir kodėl man reikia išmokti valgyti iš naujo

Neįgyvendinti iššūkiai ir kodėl man reikia išmokti valgyti iš naujo

Kaip jūsų spalis? Aš pati jį galėčiau vadinti visiškai fail mėnesiu, toli gražu nuo tos instagraminio gyvenimo. Nesigavo pusė dalykų, kuriuos buvau sau prisižadėjusi. Pagrindinis, buvo, žinoma, vaikščioti kasdien po 10 tūkstančių žingsnių. Antrasis – susitvarkyti paros ritmą ir pradėti miegoti taip, kaip priklauso.

Su tais 10 tūkstančių žingsnių iš pradžių buvo viskas visai nieko. Vaikščiojau, vakarais eidavau pasivaikščioti, viską ten. O tada prasidėjo “Metų automobilio” konkursas ir vietoje to, kad vaikščiočiau, ėmiau važiuoti visur. Finale sėdėjau ir tebesedėsiu šį mėnesį daugiau nei bet kada anksčiau, nes automobiliai 33 ir visus juos per ateinantį mėnesį reikės pavairuoti, pabandyti ir t.t.

Paros ritmas tebešlubuoja. Smarkiai. Ir tas pokštas, kad gyvenu Amerikos laiku (gal kokiu artimesniu, bet vis tiek į tą pusę) tebėra tiesa. Miegoti einu 2-3, keltis tenka gerokai anksčiau ir ant veido tikrai matosi tas mano miego stygius. Vien tai, kad savaitgalį aš miegu iki pietų, jau nėra geriausias ženklas.

O besibaigiant spaliui, prasidedant lapkričiui, dar išliejau kibirą ašarų suvokusi, kad turiu kažkokį valgymo sutrikimą. Nėra čia jokios gėdos prisipažinti, bet svoris visą laiką yra jautri tema man nuo pat paauglystės. Graužiu save, kad, “Dina, gi nesi durna, kodėl negali nevalgyt tiek ar to, ano”. O situacija pastaruoju metu paprasta: pavalgau ir po pusvalandžio noriu dar. Bedėdama į save dar suvokiu, kad skrandis pilnutėlis, o galva vis tiek alkana. Ir prisikemši tiek, kad, atrodo, sprogsi, o džiaugsmo nėra.

Mokausi po truputį jausti alkį. Fizinį. Ir valgyti tik tada. Ir gaminti maistą namuose, atradinėti, kas skanu ir sotu, nuo ko nesijaučiu blogai. Mokausi sau pasakyti, kad “pavalgei ir viskas, valgysi dabar tik tada, kai būsi alkana”. Bet tas žvėriškai sunku, nemeluosiu. Kaip ir, pavyzdžiui, pagauti save valgant su knyga ar telefonu rankose, po ko galva nesupranta, kad pavalgė skrandis jau.

Žodžiu, jeigu turite gerų receptų, kaip susigrąžinti tą alkio jausmą ir susitvarkyti galvą, kad nesijausčiau nuolatos alkana, plyz, pasidalinkite komentaruose. O jeigu turite tą pačią bėdą, pasikalbėkime taip pat, galbūt rasim kažkokį bendrą vardiklį, padėsiantį ne vienam?

O lapkritis… Lapkritį aš norėjau pradėti aktyviau sportuoti. Bet po tokio spalio baisu sau užsikelti kartelę taip, kad nepavešiu. Todėl tikslus šiek tiek mažinu. Jokia gėda, irgi, nes visi mes žmonės ir ne visada gyvenimas džiugina. Tad lapkritį tikslas yra išmokti pajusti alkį ir judėti. Vaikščioti arba pasinaudoti trimis telefone esančiomis programėlėmis: Madbarz, Asana Rebel ir Freeletics. Pastarosios yra mokamos, tačiau net ir nemokamos jų versijos siūlo gana daug. Po mėnesio papasakosiu, kuri programėlė patiko labiausiai, tačiau visos jos yra apie tą patį: judėjimą ir darbą su savo kūno svoriu.

Gero lapkričio!



5 thoughts on “Neįgyvendinti iššūkiai ir kodėl man reikia išmokti valgyti iš naujo”

  • TheGirlOfNature, man tai kažkaip neveikia tokie dalykai :) Nes veiklų tai begalybė, bet toli gražu tai nereiškia, kad galva susitvarko su alkio/sotumo jausmu. Kaip susigrąžinti tai, va čia didžiausias klausimas, ne kaip valgyti mažiau :)

  • Panasu, kad turime dar kazka bendro, ne tik “ne” Zveryno namams :)))) Nuo mazens turiu nezabojama apetita ir tikrai galiu valgyt beveik bet kiek (su amzium tos galimybes gal kiek sumazejo,bet tikrai lengvai apvalgyciau dauguma vyru). Tokio dalyko, kaip girdziu kalbant kitas moteris “man nebetelpa” arba “per saldu” as isvis nesuvokiu. Turejau kolege, kuri su kava nesuvalgydavo varskes surelio, nes.. per saldu!!! Zodziu, kas man padeda valgyti maziau. 1. Samoningumas. Kai nustojau ieskoti budu, kaip pazaboti apetita, o pradejau koncentruotis i alkio isgyvenima, man pasidare lengviau. Turiu omenyje, susitaikyma, kad nuolat nori valgyt. Esu protingas zmogus, zinai, kad valgau, zinau, kad valgau kiek man reikia, jeigu jauciu alki del kazkokiu kitu priezasciu – tebunie. Tiesiog gyvenu su juo. Kitaip tariant, ko moko dabar labai populiarios susitelkimo technikos – embrace the suck :D Nemeluosiu, buna dienu kai sunkiau, buna kai lengviau. Bet dazniausiai lengviau :) Sioje vietoje dar pabrezciau ir tai, kad man atrodo, jog tas naturalus alkio jausmas yra kazkoks mitas.. galbut bent jau ne visiems jis tinka. Galbut pas kai kuriuos zmones jis sugadintas negriztamai. Galbut tas suvokimas, kas yra alkis pas tokius zmones iskreiptas.. nezinau. Bet is savo patirties sakau, kad ne su alkiu reikia kovoti, o su reakcija i ji. Zinoma, tai galioja tik tais atvejais, kai tikrai zmogus nebadauja ir valgo pakankamai. 2. Pusiausvyra tarp taisykliu ir laisves. Labai madinga sakyti, kad issilaisvinus is mitybos taisykliu, zmogus neva intuityviai pajus laisve valgyti, ka nori ir kiek nori, ir nebenores. na mano atveju tai visiska netiesa. Kiek as bandziau valgyti intuiityviai ir laisvai, viskas baigdavosi svorio prieuagiu ir visiskai nesveika mityba, ko pasekoje dar atsirasdavo ir kruva nemaloniu fiziologiniu simptomu kol galiausiai pasiekdavau “aukscuiausia” buseina, kuomet budavau stora, nelaiminga, nesveika ir kas baisiausia.. VISKAS TAPDAVO NESKANU. Ir velgi galbut yra tikrai tokiu zmoniu, kurie valgydami pora dienu is eiles saldumynus veliau nebenori i juos net ziureti ir naturaliai nori darzoviu.. na, as tokia nesu. darzoviu nenoriu niekada. ir taip, esu gyvenus 6 menesius viena ant saldimuynu, cipsu ir kitokio junk foodo, nes suteikiau sau valgymo laisve. Taigi, ka norejau pasakyt, taisykliu reikia,bet jos turi buti lankscios ir ne nuolatines. Man tai veikia. As valgau pirmiausia pagal skoni, man valgymas turi teikti ta malonuma, bet atsizvelgiu ir i maisto sudeti, tam tikrus dalykus sau riboju visiskai, nes pastebejau, kad kai kurie tikrai yra nenaturaliai “addictive” ir nevalgius ju ilgesni laika, nebesinori. Pvz, cipsai :) 3. Begimas. Aisku, tai tikrai ne kiekvienam,. bet begimas man labai padejo pradzioje, o dabar gyvenime atnesa siokios tokios vidines ramybes ir tuo paciu suteikia tikslu. Dar vienas pliusas, kad nuolat begiojant galima ir valgyti daugiau, bet su laiku tai tapo kaip antraeilis dalykas, dabar tikrai labiausiai motyvuoja varzybos ir pasiruosimas joms. Beje, begioju 5-erius metus. Saziningai, be jokiu pertrauku 5 kartus per savaite. VISUOMET! Tai reiskia bet kokiu oru, bet kur, kas bebutu.. per tuos penkis metus, gal buv tik pora kartu, kai tikrai neturejau laiko ar negalejau begioti (nes sergu labai retai, del ko irgi acu begimui ypac ziema). Buvo daugiau kartu, kai tingejau, kai pasakiau sau, kad negaliu, nors galejau, ir tt. Bet tokio dalyko kaip nera laiko, nera :) tai tik iliuzija. Beje, as taip pat iki siu metu pavasario 6 metus gyvenau Amerikos laiku. Miegot eidavau apie 3-4 nakties, keldavausi apie 12 dienos. Taip visuomet, be jokiu islygu, net per atostogas. Ir pasakysiu, kad begioti buvo tik lengviau, ypac ziema, nes ta galima daryti dienos metu, ty sviesoje :) (mano darbas prasidedavo 16.30 val). Reziumuojant, begimas kaip ir turbut bet kokia fizine veikla mums suteikia stabilumo ir emocinio issikrovimo (kas gali buti puikus prisivalgymo pakaitalas). Taip is pradziu toki iproti reikia formuoti per prievarta ir taip, net ir po daug metu buna tokiu dienu, kai norisi tunot namie prie netflixo ir valgyti bandeles, bet jausmas, kuri gauni pasportaves, tikrai gerokai lenkia jausma, kuri gauni prisivalges, tiesiog kur kas sunkiau pradeti :) Bet susikoncentravimas i rezultata kazkiek padeda save motyvuoti. Ir butent susikoncentravimas i pacios veiklos rezultata, ty ka tau duoda sportas tuo metu, iskart po jo, o ne kalbant apie ilgalaikius tikslus – numesti svorio. Kai nustoji sportuoti del isvaizdos, pamilsti sporta del sporto :) Is manes butu tiek :)

  • Koks komentaras! Ar nepyktumei, jei kiek suredagavusi jį paskelbčiau blogo įrašu atskiru? Manau, verta perskaityti ne tik man, bet ir daugeliui, kas čia užsuks :)

  • Zinoma, kad nepykciau :) Svarbu, kad bus pataisytos klaidos del greito rasymo :D

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *