Neįgyvendinti iššūkiai ir kodėl man reikia išmokti valgyti iš naujo

Neįgyvendinti iššūkiai ir kodėl man reikia išmokti valgyti iš naujo

Kaip jūsų spalis? Aš pati jį galėčiau vadinti visiškai fail mėnesiu, toli gražu nuo tos instagraminio gyvenimo. Nesigavo pusė dalykų, kuriuos buvau sau prisižadėjusi. Pagrindinis, buvo, žinoma, vaikščioti kasdien po 10 tūkstančių žingsnių. Antrasis – susitvarkyti paros ritmą ir pradėti miegoti taip, kaip priklauso.

Su tais 10 tūkstančių žingsnių iš pradžių buvo viskas visai nieko. Vaikščiojau, vakarais eidavau pasivaikščioti, viską ten. O tada prasidėjo “Metų automobilio” konkursas ir vietoje to, kad vaikščiočiau, ėmiau važiuoti visur. Finale sėdėjau ir tebesedėsiu šį mėnesį daugiau nei bet kada anksčiau, nes automobiliai 33 ir visus juos per ateinantį mėnesį reikės pavairuoti, pabandyti ir t.t.

Paros ritmas tebešlubuoja. Smarkiai. Ir tas pokštas, kad gyvenu Amerikos laiku (gal kokiu artimesniu, bet vis tiek į tą pusę) tebėra tiesa. Miegoti einu 2-3, keltis tenka gerokai anksčiau ir ant veido tikrai matosi tas mano miego stygius. Vien tai, kad savaitgalį aš miegu iki pietų, jau nėra geriausias ženklas.

O besibaigiant spaliui, prasidedant lapkričiui, dar išliejau kibirą ašarų suvokusi, kad turiu kažkokį valgymo sutrikimą. Nėra čia jokios gėdos prisipažinti, bet svoris visą laiką yra jautri tema man nuo pat paauglystės. Graužiu save, kad, “Dina, gi nesi durna, kodėl negali nevalgyt tiek ar to, ano”. O situacija pastaruoju metu paprasta: pavalgau ir po pusvalandžio noriu dar. Bedėdama į save dar suvokiu, kad skrandis pilnutėlis, o galva vis tiek alkana. Ir prisikemši tiek, kad, atrodo, sprogsi, o džiaugsmo nėra.

Mokausi po truputį jausti alkį. Fizinį. Ir valgyti tik tada. Ir gaminti maistą namuose, atradinėti, kas skanu ir sotu, nuo ko nesijaučiu blogai. Mokausi sau pasakyti, kad “pavalgei ir viskas, valgysi dabar tik tada, kai būsi alkana”. Bet tas žvėriškai sunku, nemeluosiu. Kaip ir, pavyzdžiui, pagauti save valgant su knyga ar telefonu rankose, po ko galva nesupranta, kad pavalgė skrandis jau.

Žodžiu, jeigu turite gerų receptų, kaip susigrąžinti tą alkio jausmą ir susitvarkyti galvą, kad nesijausčiau nuolatos alkana, plyz, pasidalinkite komentaruose. O jeigu turite tą pačią bėdą, pasikalbėkime taip pat, galbūt rasim kažkokį bendrą vardiklį, padėsiantį ne vienam?

O lapkritis… Lapkritį aš norėjau pradėti aktyviau sportuoti. Bet po tokio spalio baisu sau užsikelti kartelę taip, kad nepavešiu. Todėl tikslus šiek tiek mažinu. Jokia gėda, irgi, nes visi mes žmonės ir ne visada gyvenimas džiugina. Tad lapkritį tikslas yra išmokti pajusti alkį ir judėti. Vaikščioti arba pasinaudoti trimis telefone esančiomis programėlėmis: Madbarz, Asana Rebel ir Freeletics. Pastarosios yra mokamos, tačiau net ir nemokamos jų versijos siūlo gana daug. Po mėnesio papasakosiu, kuri programėlė patiko labiausiai, tačiau visos jos yra apie tą patį: judėjimą ir darbą su savo kūno svoriu.

Gero lapkričio!



2 thoughts on “Neįgyvendinti iššūkiai ir kodėl man reikia išmokti valgyti iš naujo”

  • TheGirlOfNature, man tai kažkaip neveikia tokie dalykai :) Nes veiklų tai begalybė, bet toli gražu tai nereiškia, kad galva susitvarko su alkio/sotumo jausmu. Kaip susigrąžinti tai, va čia didžiausias klausimas, ne kaip valgyti mažiau :)

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *