2018-ieji: kokie jie buvo ir kas įsiminė labiausiai

2018-ieji: kokie jie buvo ir kas įsiminė labiausiai

Ar aš vienintelė tokia, kuri apimta entuziazmo sako, kad oho, darysiu visko daug, o tada ateina rutina ir entuziazmas nusileidžia klozetu žemyn į kanalizaciją? Sakiau, kad gruodį rašysiu kasdien ir, tiesą sakant, buvau gerokai aktyvesnė nei būnu įprastai, bet..

Užtat šiandien bežiūrėdama savo mėgiamą “Sarah’s Day” išgirdau jos patarimą: kai keliate sau tikslus, jie turi būti konkretūs ir išmatuojami. Negali būti tikslas “Gerti daugiau vandens kasdien”, jis turėtų skambėti maždaug taip: “Kasdien išgerti mažiausiai 2 litrus vandens”. Žinoma, rašyti kasdien buvo gana išmatuojamas tikslas, tačiau bėda ta, kad greičiausiai neįgyvendinamas iš rašymo gyvenančiam ir dar savo laiko planuoti nemokančiam žmogui.

Taigi, gruodis buvo toks, koks buvo, o kitiems metams aš pasistengsiu susidaryti labiau pamatuojamų ir realių tikslų sąrašą. Ir jo laikytis! O šiame blogo įraše norėjau apžvelgti tai, kokie buvo mano praėję metai. Jie buvo labai įvairūs ir tikrai ne iš lengviausių nugyventų.

Sausį galiu išbraukti iš gyvenimo

Mano vyras man vis kartoja, kad aš neturiu aukso vidurio – imuosi visko, arba nieko. Sausį ėmiausi visko. Dirbau antrame pagal dydį naujienų portale, kadangi mano darbo sritis – automobiliai, o sausis –Dakaro ralio mėnuo, taip jau nutiko, kad likau iš esmės viena su visomis naujienomis. Dirbau po 20 valandų per parą, miegojau po 4 ir sausiui besibaigiant pabiro sveikata. Visą mėnesį nėjau niekur iš namų ir t.t.

Beje, sausį į Lietuvą atėjo “Wolt”. Prabėgus beveik metams šitas startuolis sugebėjo iš rinkos išstumti tikrai didelį žaidėją, prisiviliojusį net “McDonald’s”. Tai žiauriai gerai, kad “Wolt” leido man šiek tiek pamiršti bandymą kažką “ant smūgio” pasigaminti ir susimesti į skrandį. Tai bent valgiau skaniai. Beje, vis dar turiu nuolaidos kodą DINA, skirtą šiai platformai, tai pasinaudoję galite gauti 6 eurus maisto į namus užsakymui.

Beje, sausį, lygiai prieš metus, aš pirmą kartą atėjau iki idėjos mokytis japonų kalbą. Daug nepažengiau, bet šių metų sausį sutiksiu ne tik su Dakaro raliu, bet ir pirmu lietuvišku japonų kalbos vadovėliu.

Patriotiškas vasaris

Po tokio sausio, koks jis buvo, galėjau pasidžiaugti tik vienu – kad mėnuo baigėsi. Pasižadėjau sau, kad niekada nenusistekensiu taip smarkiai. Tikiuosi, 2019-ųjų sausis nevirs tokiu pat košmaru. O 2018-ųjų vasaris man labiausiai įsiminė dėl to, koks buvo patriotiškas. Visi pastatai nusidažė vėliavos spalvomis, visi aplink turėjo ar vėliavėlę, ar segę, ar kažką. Mes dar su didžiausiu vargu susiieškojome nacionalinę vėliavą savo namams ir dabar ją turime. Gražus dalykas ta masinė psichozė dėl tautos ir šalies.

Dar vasarį prisimenu todėl, kad išskridau į Šiaurę. Kodėl man ta Šiaurė tokia svarbi? Nes beprotiškai noriu ten nuvažiuoti viduržiemį su vyru. Kad pasivažinėtume tarp sniego užmigdytų Suomijos miškų, apvažiuotume kalnus, paganytume akis į Norvegijos fiordus, pamatytume Šiaurės pašvaistę. Nežinau net, kodėl, bet tas kraštas man, na, tiesiog kažkas tokio. Visiška fantastika.

Kovas – Ženeva ir ligos

Kovas man visuomet kiek liūdnas mėnuo. Mat kovo 1 d. yra mano sesės gimtadienis, o sesė emigravusi ir nemačiau jos jau kokius trejus metus. Nežinau, kodėl mano šeima tokia pabira – mūsų yra tiek, kiek ant dviejų rankų pirštų, ir vis tiek niekada draugėn nesusieinam. Kaip bebūtų, kovą yra ir dar su labai svarbūs gimtadieniai – mano pusbrolio Dominyko, kuris be mokyklos lankymo dar ir YouTube daugybę laiko praleidžia, ir jo jaunėlio brolio, mano krikštasūnio, Simono. Pasiutęs vaikas.

Bet kovą pernai aš pirmą kartą išvažiavau į Ženevos automobilių parodą. Skrydžiai ne iš patogiųjų, darbo daug, todėl tiesiog keliavome automobiliu. Ir keliavome nuostabiai – per Čekiją ir Prahą.

Šveicarija yra ne Europos Sąjungos šalis, todėl internetas joje – žvėriškai brangus. Tad dirbdami parodoje Šveicarijoje kas kartą miegoti grįždavome į Prancūziją. Buvo smagu.

Beje, kovą kartu JDM.lt komanda sėdome prie “Chill’n’Grill” festivalio darbų. Jei kas apie tokį negirdėjote – tai čia didžiausias Baltijos šalyse automobilių kultūros festivalis. Ir jei 2018-aisiais festivalis buvo uždaras, 2019-aisiais jis bus 10-asis ir bus atviras visiems.

O dar kovą persidirbimo sausį pasekmės išlindo visu gražumu. Tai yra, ant pėdos susiformavo dariniai – karpos, kurios, pasirodo, yra herpeso viruso atmaina. Po Ženevos automobilių parodos aš tiesiog nebegalėjau vaikščioti ir teko pradėti gydymą.

O dar kovą skridau į Nicą. Jau ta Nica – labai dažnai minimas miestas mano bloge. Tačiau tikrai, Prancūzija šiaip yra fantastiškai graži šalis ir visos šalys, kurios tokios didelės, turi tiek visko, ką pamatyti, kad aš norėčiau kitame gyvenime atgimti keliautoja ir keliauti be perstojo nuo pilnametystės iki mirties. Rimtai! Tikiuosi, kad senatvėje mano aplankytų vietų sąrašas bus tokio pat ilgio, kaip ir perskaitytų knygų sąrašas. Ai, beje, skridau ne šiaip – bandyti “Mustang”. Ir skridau tada dar su kolega iš pirmo pagal dydį portalo ir negalvojau, kad prabėgus pusei metų sėdėsiu jo kėdėje, jo darbo vietoje ir dirbsiu tai, ką dirbo jis. Ir jeigu įdomu dalykai apie Nicą, galite perskaityti mano blogo įrašą iš kelionės automobiliu į ją.

Balandis – mėnuo be bėgimo

Kovas pasibaigė, o balandis prasidėjo ne pačiais geriausiais dalykais. Mano dariniai ant kojos buvo grubiai išoperuoti. Visa istorija yra čia, bet, o Dieve, kaip tai buvo skausminga, kiek tai pareikalavo ašarų, jėgų ir visko. Dvi savaites aš nė kojos padėti ant žemės negalėjau, nes plyšdavo žaizdos ir kruvini batai būdavo. Niekam nelinkiu!

O dar kaip tyčia prisipirkau batų.. Na, patys įsivaizduoti galite, mėnuo nebuvo saldus. Užtat pirmą kartą gyvenime teko pasivažinėti su “Fiat Multipla”. Ačiū “CityBee”, įdomi patirtis.

Ir dar gi pirmą kartą mano rožinė “Corolla” nusprendė sugesti. Ir dar taip rimtai, kad finale ji nebegalėjo važiuoti. Aišku, pirmas toks gedimas per visą tą laiką, kai ją turiu, bet išgąsdino tikrai nemenkai, mat galvojome, jog reikės naujo variklio, o žinant, kad biudžetas pas mus amžinai minuse, ne pliuse, toks remontas būtų buvęs skausmingas. Gerai, kad viskas baigėsi sąlyginai gerai.

O dar su broliu aplankėme porą regioninių parkų, kuriuose prisižiūrėjome pačių įvairiausių paukščių, o bičiulis susikonstravo “Fiat Maluch” aka “MilkyWay”.

Gegužė – mėnuo su Honda NSX

Skambiai aš čia pasakiau, kad “mėnuo su NSX”, bet tokiems automobiliams reikia skambių pavadinimų. “Honda NSX” apskritai yra lengenda ir kai tau pasitaiko šansas pavairuoti tą legendą, tai, na, patys suprantate. Negalvodama daug pasakiau “taip” kelionei į Estiją, nors pastaroji buvo automobiliu ir truko ne tiek daug, palyginus su paties renginio trukme.

O dar smagus įvykis buvo ir tas, kad mano brolis atkeliavo atlikti praktikos pas mane į biurą. Jis – fotografas, todėl praktika žiniasklaidoje, žinoma, pats tas. Bet kaip man smagu buvo dirbti drauge, tai šakės!

O dar apsilankiau Austrijoje, su tokiu nediduku naujo “Touareg” pristatymu. Buvo keista, kad galingam varikliui ir t.t. parinkta šalis, turinti žiauriai griežtus ribojimus greičiui, bet tie vaizdai nupirko, papirko ir sužavėjo. Jeigu turite progą paatostogauti Austrijoje, tikrai rekomenduoju.

Birželis – dingo “Instagram”

Birželį prisiminusi supykstu vis dar. Po kelių mėnesių apie tai, kas nutiko, pasirodė ir daugybė oficialių pranešimų, bet man nutiko dar gerokai iki jų. Vieną dieną gavau porą pranešimų, kad mano asmeninė “Instagramo” paskyra pavogta: pakeistas el. paštas į @mail.ru, pakeistas telefono numeris ir tiek žinių. Susigrąžinti mėginau mėnesį, bet akivaizdu, kad tokia nedidelė paskyrėlė niekam nerūpi. Taip ir nesusigrąžinau, teko susikurti tiesiog naują. Nuotraukoje, beje, viena užduočių, kurių reikalauja susigrąžinant paskyrą. Tiesa, ji ne pagal reikalavimus.

Birželį trumpam išlėkiau į Daniją, pasivažinėti su spuogyčiu “Toyota Aygo”. Šalis, kurios didmiesčiai sukurti vaikštantiems pėsčiomis, o dar labiau – važiuojantiems dviračiais.

Dar birželis man ypatingas tuo, kad supratau, kokią reikšmę turi mokymasis vairuoti. Tikrai. Kodėl taip sakau? Važiavome su draugais iš pajūrio, sėdau prie vairo, pakeičiau vyrą. Gale turėjome porelę ir šunį, prieky keleivio vietoje sėdėjo mano antra pusė. Ir važiuojant nebetoli Kauno autostradoje supratau, kad priešais mane kažkas yra. Tas kažkas buvo briedis. Kaliau per stabdžius, bet, savaime aišku, važiuojant apie 115 km/val. su 2,5 t sveriančiu “Toyota Land Cruiser”, vargu ar įmanoma sustoti, kai greitis toks. Net ir sustoti autostradoje būtų kvaila. Suveikiau instinktyviai ir padariau “briedžio testą” – sukau vairą į kairę, tada į dešinę ir tą briedį apvažiavau. Vyras sakė, kad tarp briedžio ir šoninio veidrodėlio liko gal sprindis. O aš iki šiol džiaugiuosi, kad nežuvome.

O šita nuotrauka yra mano bene mėgiamiausia iš birželio. Turėjome JapMeet renginį Kaune ir aš nusprendžiau, kad čia – metas apsivilkti mano turimą JDM.lt crew kombinezoną. Tokį – mechaniko. Bet kaip jis man patinka!

O dar birželį aš beveik savarankiškai pasikeičiau tepalus. Vis dar esu 100 proc. tikra, kad man labai reikėtų pastudijuoti mechaniką ir visus garažo reikalus. Nes kaip gali rašyti apie garažo reikalus, bet nebūti jų daręs? Bent mažos dalies.

Liepa – kelionės ir pokyčiai

Liepą mes iškeliavome į savo kelionę iki Nicos ir atgal. Smulkiai neaprašinėsiu jos, nes viską galite rasti blogo “Kelionių” rubrikoje. Juokingiausia tai, kad į priekį važiuodami stojome kokius tris kartus, nes gedo mūsų mašina. Finale į Europą išvažiavome su kampiniu šlifuokliu ir atsargine granata, kad jeigu ką, galėtume mašiną išsiardyti tiesiog kelyje.

Bet vis tiek, nepaisant visko, galėčiau rytoj išvažiuoti į kelionę, jei tik pasakytų, kad varom.

O dar liepą aš pasikeičiau darbą. Išėjau iš 15min Gazo rubrikos į Delfi. 10 mėnesių pabuvau žurnaliste, o tada vėl grįžau į redaktores ir dabar esu DELFI Auto rubrikos redaktorė. Nemeluosiu ir pasakysiu, kad dabar – mano geriausi keturi darbo mėnesiai per, matyt, labai ilgą laiką.

Ir liepą finišavo “Chill’n’Grill”. Nemeluosiu, bene geriausias festivalis, ramiausiai praėjęs, labiausiai patikęs, turėjęs pačią geriausią atmosferą ir t.t. Buvo tiesiog nerealus.

Rugpjūtis – kai sugijo koja

Prireikė 8 mėnesių, kad mano koja sugytų. Na, beveik, nes po visų pjaustymų ant pėdos liko randas, kuris nuolatos prigamina nuospaudų. Bet rugpjūtį aš pirmą kartą po ilgiausios pertraukos išbėgau pabėgioti ir, nemeluosiu, prisimenu, kaip bėgau visa išsišiepus ir negalėjau niekaip suvaldyti šypsenos.

O dar rugpjūtis yra tas mėnuo, kai JDM.lt komanda tradiciškai leidžiasi į kelionę aplink Lietuvą. Kartais, atrodo, visai nenoriu, bet iš tiesų, tikrai nuostabus laikotarpis tokios kelionės. Ir šįkart sugedo ne mūsų mašina!

Ir galiausiai, rugpjūtis nerealus dėl to, kad mano vyrui suėjo 30, mano broliui – 20, o aš pavairavau vieną iš 600 pagamintų “Toyota Yaris GRMN”. Tas automobiliukas, kuriam niekaip negali prilipdyti etiketės “nuobodus”, kuri, atrodo, įprasta, kai kalbi apie naujas “Toyotas”.

Ir dar rugpjūtį tapau krikštamote savo mažajam sūnėnui. Sakėm, kad išvarysim velnius krikštydami, bet kažkaip nepavyko. Pasiutęs vaikas, kaip ir aš vaikystėje.

Ai, ir dar rugpjūtį teko išlėkti į Stokholmą, paplaukioti salom ir pabandyti “Lexus UX”. Vis dar turiu apie jį parašyti!

Rugsėjis – atgal į mokslus

Rugsėjis prasidėjo kelione į Hamburgą. Tiesa, netradicinė, nes vietoje lengvojo automobilio bandžiau elektrinį “Crafter” mikroautobusą. Daug nuotraukų neturiu ir Hamburgas nėra ypatingai akį traukiantis miestas tada, kai turi vos vieną dieną. Bet, matyt, daug tokių miestų, kuriems atrasti reikia daugiau laiko.

Bet labiausiai rugsėjis man buvo tas mėnuo, kai aš mokiausi. Rašyti, reaguoti, atsirinkti, kas tinka portalui, kurti projektus ir t.t. Procesas tikrai nesibaigė, nes viso labo DELFI dirbu keturis mėnesius. Bet stoviu ant kojų tikrai tvirčiau.

Rykiausiu įvykiu tapo naujos “Toyota Supros” bandymas. Ir, tiesą sakant, toks ryškus, kad pamiršau, į kurį miestą keliavome to automobilio bandyti. Vos per vos atkasiau, kad viskas vyko Madride. Užtat automobilis tikrai puikus, laukiu nesulaukiu, kai jau artėjantį sausį mes turėtume pamatyti tą automobilį visiškai atidengtą, be jokių lipdukų ir t.t. Beje, kaip ir “Supra”, atminty išliko pokalbis su japonų inžinieriais, su kuriais prakalbėjome daugybę laiko apie tai, kaip mes Lietuvoje elgiamės su automobiliais, kokia yra ta mūsų automobilių kultūra ir t.t.

Dar rugsėjį teko paspausti ranką pačiam Nasserui Al-attiyah. Lenktynininkas iš Kataro yra tikra legenda, olimpietis, Dakaro ralio laimėtojas ir t.t. Žiauriai kietas bičas ir kas smagiausia, kad ranką spaudžiau jam Rygoje, nes jis čia atkeliavo testuoti automobilio bei pasikalbėti su lietuviška komanda apie reikalus.

Ir, man atrodo, rugsėjį brolis susikūrė savo “Instagram” paskyrą. Kalbinau metus, matyt, kadangi jis nerealiai gražiai fotografuoja žvaigždes, ūkus ir kitus kosmoso reikalus.

O tada drauge su broliu iškeliavome į Paryžiaus automobilių parodą. Paroda buvo nieko, bet antrą kartą nevažiuočiau, Paryžius irgi toks – nieko. Tam miestui, sakė, reikia duoti šansą pavasarį.

Spalis – apie nieką

O spalis yra tas mėnuo, kai nuobodu. Pirmiausia dėl to, kad sezonas baigiasi ir mūsų vasarinės “Toyotos” pastatomos žiemos miegui iki pat pavasario.

rhdr

Beje, spalį pačiupinėjau plačiai išreklamuotą “Huawei Mate 20 Pro”. Jeigu rūpi apžvalga, ją galite rasti čia.

O spalio gale prasidėjo Lietuvos metų automobilis 2019. Ir man pačiai, atrodo, kad šis konkursas man pačiai buvo geriausias per pastaruosius kelerius metus. Negalėjau atsidžiaugti ir kompanija, ir veiksmu, ir visais vykusiais reikalais.

Lapkritis – Sevilija

Lapkritis ganėtinai sunkus, mat iš esmės visą lapkritį nebuvo nė vieno laisvo savaitgalio dėl “Metų automobilio” konkurso. Tačiau per tą laiką spėjau ištaikyti ir skrydį į Ispaniją, Seviliją, drauge su “Honda”. Čia pristatė savo hibridinį “CR-V” modelį, o aš tiek daug dirbau, kad nepasakyčiau, kaip atrodo Sevilija. Bet galiu pasakyti, kad greta viešbučio buvo didelis laukinių apelsinų ir mandarinų sodas, tai prasinešiau jame. Beje, kadangi sodas sulaukėjęs, tai vaisių skonis tikrai nebuvo kažkuo ypatingas.

Gruodis – visi taškai ant “i”

O gruodį mes su JDM.lt komanda nusprendėme, kad norime dar vieno “Chill’n’Grill”. Ir jis bus. Pirmą rugpjūčio savaitgalį. O mėnuo buvo žiauriai sniegingas, aš atšvenčiau savo 33-ią gimtadienį, prisipirkau belenkiek knygų, galbūt kokių 30, perskaičiau maždaug 15-16 – pusė. Tai kitaip tariant, knyga kas dvi dienas. Manyčiau, ne toks blogas skaičius, ar ne?

Liko viena diena ir metai baigsis, o aš noriu susidėlioti bent kelis taškus ant “i”, kad turėčiau stabilų įsivaizdavimą, kas galėtų laukti ateinančiais metais. Jau dabar žinau, kad jie nebus lengvi. Žinau. Bet tuo pačiu žinau, kad iššūkiai man patinka ir jeigu viskas, ko norėsiu, bus konkretu – dalykai tikrai pildysis.

O kokie metai buvo jums?



Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *