Apie “ai, bus gerai” ir “niekas gi nuo to nenumirė” sakytojus

Apie “ai, bus gerai” ir “niekas gi nuo to nenumirė” sakytojus

Kiek dažnai sau pasakote, kad “ai, bus gerai”? Arba “nieko baisaus, kiti taip gyvena ir nenumirė”? Man šitos frazės, jei taip galima sakyti, vėžį varo. Ypač, kai kalba eina apie tam tikrus gyvenimo pasirinkimus. Pavyzdžiui, darbą.

Reikėtų pripažinti, žinoma, kad aš darboholikė, todėl darbas man – kraštutinai svarbus. Ir galbūt būtent dėl to niekada nesuprasdavau tų, kurie dirba tai, ko nenori, nemėgsta, kur kankinasi kiekvieną dieną, ir vis tiek eina. Nes “kiti gi nenumirė”.

Kaip nutinka, kad darome tai, ko nemėgstame? Nes baigę mokyklą visi esame šiek tiek priversti suaugti. Gerai, jei tėvai supranta, kad 18 dar ne kažką teišmanai ir negali nuspręsti, ką norėtumei veikti visus būsimus kokius 60 metų. Gerai, jei yra galimybė padirbėti, pakeliauti, padykaduoniauti arba atvirkščiai, pirmus pinigus užsidirbti ieškant savęs.

Aš pati tokios galimybės neturėjau. Nes tėvai neturėjo pinigų ir, atrodė, priimta, kad išeini iš namų, reiškia, turi ir užsidirbti. Prisimenu, įstojau į žurnalistiką ir šokinėjau iš laimės, nes žurnalistika buvo mano svajonių profesija. Ne dėl to, kad prisižiūrėjau “Sekso ir miesto”. Dėl to, kad pamačiusi filmą “Welcome to Sarajevo” supratau, kad žiniasklaida gali labai daug. Net šiandien tas senas filmas jaudina iki ašarų, o tada, pamenu, pažiūrėjusi buvau tiek sukrėsta, kad verkiau nesustodama.

Ypač tada, kai kalba eina apie pamatinius žmogiškumo principus, tiesą, idėjas, vertybes ir laisvę. Ir supratau, kad noriu būti žurnaliste. Svajojau apie karo žurnalistiką, o šiandien suprantu, kad žaviuosi tiesiog socialine žurnalistika. Ir jeigu man rytoj redaktorė pasakytų, “Dina, ar gali parengti reportažą iš nakvynės namų, nepilnamečių kolonijos, stoties rajono”, tiesiog eičiau ramia širdimi daryti tai, ką moku geriausiai – pasakoti istorijų apie žmones.

Tačiau įstojęs į žurnalistiką Vilniaus universitete, žurnalistu netampi. O duoną valgyti iš kažko reikia. Tad į Vilnių sužinojusi savo stojamųjų rezultatus ir susitvarkiusi dokumentus aš atkeliavau vasarai pasiekus vidurį. Mamos pamokyta ėjau, parduotuvėje skaičiau “Alio” reklamą, nusirašinėjau telefono numerius, skambinau ir klausiau, ar reikia darbuotojų. Galvojau, gal dirbsiu kavinėje, bet kažkaip nutiko taip, kad atsidūriau tarp prekybos agentų. Pirma mano mokymosi diena buvo stebint, kaip dirba profesionalai. Išvažiavome į kažkokį nedidelį miestelį, net nežinau, kurį.

“Sveiki, esame iš Baltijos tyrimų agentūros, norime apklausti gyventojus, ar galėtume užeiti?” – taip prasidėdavo tų, iš kurių turėjau mokytis, kalba. O baigdavosi tuo, kad žmonėms būdavo rodomi stebuklingi siurbliai, nerealios šluotos, puodai, skalbinių džiovyklės – patys sugalvokite, ką norite. Žinot, kas mane labiausiai sukrėtė? Tai, kad šitie “tyrėjai” akiplėšiškai meluodavo žmonėms, kurie naiviai juos įsileisdavo į namus. Kitą dieną, kai jau turėjau pradėti “dirbti”, atsikėliau turėdama 39 temperatūros. Ir vietoje darbo išvažiavau pas tėvus į namus.

Grįžau rudenį į studijas. Dar mėginau susirasti kažkokį darbą, bet, turiu pasakyti, nepersistengiau. Gaudavau 20 litų savaitei ir dar maisto krepšį, valgiau makaronus su pigiu sūriu ir keptas bulves, ir viskas buvo gerai. O pradėjusi studijas ėmiau kabintis ir galimybes rašyti. Deja, trys iš eilės mano pasirinkti žurnalai ėmė ir bankrutavo, nesumokėję man nei vieno cento. Todėl susiradau skelbimą, kad reikalinga auklė (o namie man puikiai sekėsi prižiūrėti mažesnį brolį) ir pradėjau dirbti.

Anokia paslaptis, supratau, kad auklės darbas ne man. Nei aš vaikus mėgstu, nei aš turiu jiems kantrybės, ir apskritai – daug įdomiau gyvenime buvo veikti ką nors kito nei keisti pampersus būnant 19-os. Auklystė buvo pirmas ir vienintelis mano darbas ne pagal profesiją, mat po vasaros praktikos aš pradėjau dirbti žurnaliste, rašyti šen bei ten, gauti atlyginimą, o vėliau susiradau ir nuolatinį darbą, gavau etatą ir t.t.

Daug kam atrodys, kad lengva sakyti, kad neverta tenkintis bet kuo, kai dirbti tai, ką mėgsti. Visgi dirbti tai, ką mėgsti, sunku, kai neuždirbti tiek, kad galėtumei pavalgyti ar įsigyti tai, kas reikalinga, ar ne? Tada galbūt lengviau nueiti ten, kur tai dienai moka daugiausiai, ir spjauti į savo svajones? Juk galėjau taip padaryti, kai ariau kaip juodas jautis, mokiausi ir t.t., o gaudavau visiškus trupinius. Arba kartą, kai viename darbų įvedė baudų už vėlavimą sistemą ir užstrigau kamštyje, o man skyrė 30 litų baudą, aš turėjau drąsos pasakyti, kad tie 30 litų yra man žiauriai dideli pinigai, mat gaunu apgailėtiną algą ir jos niekas nepadidino nuo pat bandomojo laikotarpio pabaigos. Tada, beje, baudų sistema žlugo, o man padidino algą.

Daugelio dalykų, tokių, kaip derybų dėl darbo krūvio, dalijomosi darbais, derybų dėl algos ir mokėjimo pasakyti, kas man nepatinka, aš dar mokausi. Tačiau tvirtai žinau, kad joks darbas nėra geras, jeigu penktadienis ir darbo savaitės pabaiga tampa tokia diena, kurią reikia atšvęsti. Ir gal net visą savaitgalį švęsti. Darbas turi būti toks, kad pirmadienį ateitumei galvodamas, ką naujo, įdomaus ir gero gali padaryti, kaip gali būti naudingas arba norėti išspręsti tai, kas yra tavo užduotis, o ne kėblinti koja už kojos ir pradėti braukyti iki penktadienio 17 valandos likusias valandas.

Todėl ir sakau, kad tas “niekas nuo to nenumirė” ir “ai, bus gerai”, man varo vėžį. Nes nuo to, ko negali pakęsti, tikrai galima numirti. Bent viduje. Ir vaikščioti kaip tuščiam kiautui, be jokio džiaugsmo gyventi ir be noro stengtis. O tie “ai, bus, gerai”, persikelia visas aplinkines sferas ir tada visur kur lenda kokybės trūkumas, nuolaidžiavimas klaidoms, akių užmerkimas prastam darbui ir t.t. O po to stebimės, kodėl tokie nelaimingi esam. Nes bijom atsistoti ir pasakyti, kad kažkas nepatinka, kad nesijaučiam savo vietoje, kad trūksta laimės. Garsiai to neištarę neretai tiesiog nesugebame išspręsti savo problemų ir pagaliau leisti sau būti laimingesniais.

Todėl jeigu pagavote save galvojant “ai, bus gerai” darbe, arba pirmadienį tikinant, kad “niekas gi nenumirė” nuo to, kad reikia į darbą, sustokite ir gerai pagalvokite, ar esate sau sąžiningi. Su šių dienų galimybėmis niekada nėra vėlu nei mokytis, nei iškeliauti, nei pabandyti kažką naujo. Todėl neapsimetinėkite, kad “ai, bus gerai”. Nes tikrai nebus.



Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *