Biudžetinės atostogos automobiliu po Europą: nepatikusi Italija ir “french fries” Prancūzijoje

Biudžetinės atostogos automobiliu po Europą: nepatikusi Italija ir “french fries” Prancūzijoje

Jeigu nėra aišku apie ką šis įrašas, primenu, kad šią vasarą su modifikuotu automobiliu nuvažiavome 5 tūkst. kilometrų ir aplankėme kelias Europos šalis. Paatostogavome aktyviai ir rekomeduojame tokį atostogų būdą kitiems. Kaip sekėsi važiuoti per Lenkiją, Vokietiją ir Šveicariją galite perskaityti čia, o toliau aš pasakoju apie mūsų kelionę per Italiją ir pasiektą galutinį tašką – Nicą, Prancūziją.

Kadangi Šveicarija yra nedidelė ir kalnuota, natūralu, kad Alpes įveikti ne visada galima važiuojant per jas. Kartais trumpesnis kelias yra keliavimas per tunelius. Patys populiariausieji, tapę susisiekimo būdu tarp valstybių, natūralu, yra apmokestinti papildomai – 40 eurų kainuojančios metinės šveicariškos vinjetės čia neužteks. Mums tuneliais keliauti iki Italijos, MIlano kryptimi, neteko, tačiau, kiek susidūriau skaitydama komentarus, visiškai normalu, jei, pavyzdžiui, tunelis kainuotų 70 eurų. Beje, galima apvažiuoti Alpes ir keliais nesinaudojant tuneliais, bet to daryti nepatartina dėl kardinaliai skirtingų oro sąlygų. Pažįstama pasakojo, kad vasarą visiškai normalu tame kelyje, vedančiame per Alpes, turėti vos kelis laipsnius šilumos ar netgi sniegą. Įsivaizduokite, kaip elgsis mašina vingiuotuose Alpių keliukuose su vasarinėmis padangomis. Žodžiu, geriau nebandyti.

Bet mus navigacija vedė Milano link. Šiame kelyje tunelių netrūko, tačiau nė vienas iš jų nebuvo mokamas. Ir apskritai, niekas nebuvo mokama tol, kol nepasiekėm Italijos. O joje prasidėjo. Pamenate istoriją apie sugriuvusį tiltą Italijoje ir italų pyktį, kad jie moka vienus didžiausių mokesčių Europoje už kelius, bet infrastruktūra baisi? Tai mes pamatėme bent tai, kad keliai čia – super brangūs. Mokami yra greitkeliai, šiaip, jie tikrai smarkiai apkrauti ir nepigūs. Važiuojant į priekį sumokėjome 30 eurų už nedidelį gabaliuką greitkelio, o kelias – visiškai nuobodumo viršūnė. Ir nepatogumo,  nes nepaisanto to, kad juostų eismui daug, bent dvejose iš trijų amžinai sunkvežimiai. O mes, kadangi turėjome gedimą ir negalėjome važiuoti daugiau nei 120 km/val. greičiu, turėjome dantis sukandę tampytis ir stengtis išvengti siaubingai vairuojančių italų, nesilaikančių jokio saugaus atstumo, lendančių į menkiausius tarpus, vairuojančių agresyviai ir t.t. (užbėgsiu įvykiams už akių ir pasakysiu, kad dar blogiau buvo važiuojant atgal, nes turėjome įveikti visą Šiaurės Italiją. Tai mums kainavo dar 70 eurų, o autostrados, pastatytos ant polių, galvojom, 100 proc. mus pribaigs. Nes ne tik tai, kad važiavome automobiliu, turinčiu itin žemo profilio padangas ir kietą važiuoklę, bet ir tai, kad buvome sudegę. Na, apie tą sudegimą papasakosiu dar šiame blogo įraše. Beje, Italijos mokamus kelius galima apvažiuoti nemokamais, bet tai trunka ilgai, yra nepatogu, o dar ir mes važiavome modifikuotu automobiliu.)

Pasienyje teko atstovėti eilutę, nes, visgi, Šveicarija yra ne Europos Sąjungos (ES) šalis. Tačiau ilgai netruko, o, kadangi buvo siaubingai karšta, stojome čia pat Italijos pusėje esančioje degalinėje. Šioje buvo visokio plauko gėrybių krautuvėlė ir Vilius bei Gintarė, keliavę drauge, tikriausiai patys sau netikėtai nusprendė, kad vieną gėrybę verta pačiupti. Daug čia nesiplėsiu, ką pačiupo, bet nuotraukos kalba pačios už save, o “Google” taip normaliai ir neatsako į legalumo klausimus.

Kalbant apie degalų kainas, Italijoje jie siaubingai brangūs. Siaubingai, tikrai. Viliaus “Subaru” reikėjo benzino, tai vienoje degalinių matėme, kad jo kaina yra 2,1 euro. Kitur radome po 1,8 euro. Dyzelį mes patys pylėmės po 1,6-1,7 euro. Kraipėme galvas ir pylėmės ne daugiau nei reikia. Beje, degalinėse greta didžiųjų magistalių nepigu absoliučiai viskas, todėl jei tik galite, geriau sukite toliau nuo pagrindinių kelių, į mažesnius miestelius, ir išlaidaukite ten.

Važiuojant Nicos pusėn, vaizdai pamažu ėmė keistis. Atsirado daugiau erdvių, kur kartas nuo karto kyštelėdavo Viduržemio jūra, kalnai pasitraukė į šalis, išlindo palmės. Nusukus į Prancūziją, apmažėjo ir vilkikų, tad važiavimas pasidarė ramesnis. Beje, turėkite mintyje, kad Prancūzijoje geriau neviršyti nė kilometro leistino greičio. Baudos atkeliauja be jokių kalbų, o nuotraukos daromos net ir viršijus kokius 3 km/val. Tad atsipūskite ir įsijunkite atostogų režimą – iki pajūrio netoli.

Tobula vieta romantiškoms atostogoms

Nicoje apsistojome ne žymiojoje Promenade des Anglais (dar galima vadinti tragiškąja, mat būtent čia buvo įvykdytas teroristinis išpuolis, kai sunkvežimis traiškė žmones pakrantėje), mat joje gyvenimui skirtos vietos kainuoja brangiau, bet kitoje oro uosto pusėje esančioje Promenade De La Plage. Susiradome labai jaukia vietą, pavadintą Hotel Restaurant Le Vanille. Toks tikras pietietiškas dviaukštis pastatas, kurio pirmame aukšte – restoranas, antrame – kambariai. Geroji dalis ta, kad visa tai – per gatvę nuo paplūdimio ir Viduržemio jūros. Pasirinkome kambarį su vaizdu į jūrą ir sumokėjome už 2 naktis apie 230-240 eurų. Nepigu, šiandien rinktumėmės kitaip, tačiau mums pasirodė, kad labai puikus pasiūlymas. O ir vieta – fantastiška. Už restorano yra nedidelis vidinis kiemas skirtas automobiliams, pasitinka pats šeimininkas, o jo žmona rūpinasi virtuve. Kambariai jaukūs, švarūs, turi nedidukus balkonus, kuriuose vakare galima pasigrožėti vaizdu ir pasiklausyti jūros. Be to, yra ir kondicionieriai, o jie vasarą šituose kraštuose – tiesiog būtini. Žodžiu, jeigu domina – galite apsistoti naudodami šią nuorodą, gausite nuolaidą.

Buvo žiauriai smagu nuo pat atvykimo į “Vanilę”, nes žinodami, kur yra parkingas, iš karto sukome į jį. Tuojau išbėgo virėjai, padavėjai – ko neišbėgsi, kai įdomūs automobiliai, prisistatė ir šeimininkas, pakraipė galvom, pasijuokė, kai abi mašinos, turinčios pneumatines važiuokles, nusileido žemyn. Smagu buvo ir tai, kad šeimininkai parodė pasitikėjimą ir neėmė užmokesčio iš anksto, pasakė, kad galėsime susimokėti išvykdami, todėl neverta skubėti. O dar jų restoranas yra draugiškas gyvūnams ir ten gyvena du pudeliukai – vienas rusvas, kitas juodas. Tas juodas – visiškas šmikis. Kažkurį rytą užtikome šmikį graužiant duoną su razinomis paslapčia, nors to, žinoma, jam niekas neleido daryti.

Būtent “Vanilėje” valgėme visus kartus savo prancūziškas bulvytes ir gėrėme kavą. Labai skanu. O dar kai sėdi su vaizdu į jūrą ir palmes, tai apskritai.

Beje, palei paplūdimį driekiasi dviračių ir pėsčiųjų takas, tad jeigu mėgstate važiuoti riedlente, riedučiais, bėgioti – pats tas, nepamirškite pasiimti tinkamos įrangos.

Paplūdimiai ir kodėl naudingi vietiniai juose

Paplūdimiai čia nemokami. Tačiau didžioji dalis jų – ne smulkaus smėliuko, o akmenuoti, todėl nepamirškite šlepečių, nes akmenys saulėje vaje kaip įkaitę. Eini ir aikčioji. Taip pat susimokėti gali tekti už gultus, jei tokių norėsite, arba, jei prigulsite restorano teritorijoje, teks pirkti gėrimų ir maisto. Beje, jei norėsis pasistatyti automobilį, kiek man aiškino vietiniai, pirma valanda stovėjimo nemokama, o toliau – 2,5 euro už valandą.

Paplūdimiuose yra vieši dušai, todėl galima bus nusiplauti sūrų vandenį. Jis, patikėkit manim, sūrus ir kūnas lieka tokiu nemaloniai lipniu, tad dušais geriau pasinaudoti prieš keliaujant kur nors tolėliau.

O visų svarbiausia, būnant Pietų šalyse nepamiršti, kad esame šiauriečiai ir mūsų oda yra gerokai jautresnė saulės spinduliams. Jei Lietuvoje dar galite ranka numoti į perspėjus, kada geriau nebūti saulėje, čia yra geriau įsiminti, kad 11-15 valandomis protingiau būtų eiti pamiegoti, lindėti kambaryje, pavėsyje ir t.t. Tuo mes įsitikinome savo kailiu, nes nubudome su vyru ir nukeliavome iš karto į paplūdimį. Pasimaudėm, pasideginom, o tada nubudo draugai, iš vakaro šiek tiek paragavę vyno. Jie papusryčiavo ir vėl nuėjome į paplūdimį. Ten dar išsitepiau specialių aliejumi, kad gražiau įdegčiau. Ir šiek tiek pagulėjome.

Atkreipėm dėmesį, kad į namus grįžta vietos gyventojai, aplinkiniai, tačiau nesuvedėm galų, kodėl. Galai susivedė tik tada, kai grįžę namo pastebėjome, jog įdegis jau matosi. “Įdegis” iki vakaro virto violetine spalva, vėliau prasidėjo šaltkrėtys, pakilo temperatūra, prasidėjo pykinimas ir t.t. Kitaip tariant, atostogų viduriui susiveikėme saulės ir šiluminį smūgius. Žinant, kad kitą dieną laukė 900 km kelionė iki Austrijos, galite įsivaizduoti, kiek buvo džiugu. Teko gerti Ibuprofeno, gausiai teptis drėkinančiu kūno kremu su alijošiumi, bandyti miegoti kažkaip, kaip įmanoma, atsargiau. Pamoką išmokome. Jeigu neturit laikrodžio, bet iš paplūdimio išeina vietiniai, reiškia, metas susirinkti rakšluosčius ir jums.

Ko nepadarėme dėl pagedusios sveikatos

Beje, tai, kad negalėjome nei sėdėti, nei prisiegti diržo, nei dėvėti jokio drabužio ant kūno ir buvome tiesiog sergantys, kaip reikiant apkartino kelionę pro Šiaurės Italiją. Nes automagistralės ant polių turiu metalinius sujungimus, per kuriuos važiuojant kartais jautiesi tarsi važiuodamas Molėtų plentu. Įsivaizduokite, kaip faina tuo Molėtų plentu važiuoti, kai tavo visa nugara, kojos, viskas – gaisre. Iki gaisro literaliai buvo nedaug, mat pūslės atsirado kitą dieną ir visos šlapios. Žodžiu, prisidirbau kaip reikiant.

Per tą sveikatos “gedimą” nenukeliavome į Monaką, o į jį būtina nukeliauti, mat puiki proga užsukti į nykštukinę karalystę ir pasižiūrėti, kaip atrodo F1 trasa, prabangiausios pasaulio jachtos, “Ferrari” parduotuvė ir t.t. Beje, važiuoti reikia autobusu ir turėti laisvas akis, rankas žvalgymuisi po neįtikėtino grožio pakrantės kelią. Autobusas į vieną pusę kainuoja apie 1,50 euro, o sudėtingiausia rasti, kur tas autobusas stoja. Teigiama, kad netoli uosto, greta bažnyčios, o reikiamo autobuso numeris – 100.

Kelionė iki Monako trunka 45 minutes, o darbo dienomis autobusai važiuoja kas 15 min. Apeiti Monaką pėsčiomis visiškiai nėra sudėtinga, bet svarbu nepamiršti, kad 100-asis autobusas nustoja važiuoti apie 20 valandą vakaro. Todėl nepražiopsokite jo, nes kelionė atgal gali kainuoti gerokai daugiau. Tiesa, radau internete informaciją, kad ketvirtadienį-šeštadienį važiuoja naktinis autobusas, kuris važiuoja maždaug kas dvi valandas.

Jeigu turite laiko, atkreipkite dėmesį, kad per Šiaurės Italiją į Austriją keliaujate važiuodami pro Genują, Veronos kraštą ir t.t. Tad jeigu turite daugiau liko, siūlyčiau, galbūt net primygtinai, susiplanuoti kelionę taip, kad galėtumėte užsukti į šiuos miestus. Visgi Genuja buvo visos ekonomikos lopšys kadaise, per čia plaukė prieskoniai, šilkai, medis ir auksas, iš čia keliautojai keliavo pasaulio pažinti. Verona buvo Romeo ir Džuljetos miestas, o netoli yra miestas ant vandens – Venecija. Be to, čia tiesiog primygtinai rekomenduoju nusipirkti makaronų į namus. Man, kaip makaronų mėgėjai, atrodo, kad geriausia užsipirkti metams į priekį, bet jūs jau spręskite patys.

Ir kitame blogo įraše aš papasakosiu apie Austriją, Čekijos kraštelį ir radinius šiose šalyse bei apibendrinsiu, kiek iš viso kainavo tokios aktyvios dienos Europoje, atostogų iškeliavus automobiliu.



Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *