“Fantastiniai gyvūnai: Grindelvaldo piktadarystės” apžvalga: jausmas, kaip į vakarėlį atėjus be kvietimo

“Fantastiniai gyvūnai: Grindelvaldo piktadarystės” apžvalga: jausmas, kaip į vakarėlį atėjus be kvietimo

Aš pusiau juokais, pusiau rimtai sakau, kad kine mano dėmesio verti filmai rodomi tik kartą, galbūt du, per metus. Esu išranki maginės fantastikos gerbėja, Hario Poterio, Panelės Peregrinės, Alisos stebuklų šalyje, Johnny Deppo užauginta. Ir man patys pačiausi filmai tie, kur pasaka susipina su realybe, kur steampunk’inis pasaulis įsiveržia į alcheminį, kur susimaišo legendos su tuo, kas rašoma laikraščiuose. O kur susiduria du ar daugiau skirtingų pasaulių, visada visada visada nutinka kas nors įdomaus.

Ir maždaug prieš du metus aš šluoščiausi ašaras išėjusi iš “Fantastic Beasts and where to find them” (“Fantastiniai gyvūnai ir kur juos rasti” – rodos taip šis filmas vadinosi lietuviškai), nes tokio gerumo, gražumo ir detalumo filmą, priverčiantį juoktis, verkti ir aikčioti, seniai bemačiau. Ar kyla klausimų, kodėl pamačiusi, kad kino teatruose rodoma antroji filmo dalis “Fantastic Beasts: The Crimes of Grindelwald” , pasakiau vyrui, kad eisime – be menkiausių kalbų.

Ir nuėjom. Vėliau, nei kad buvo filmo premjera, bet aš pasakojau, kad man lapkritis buvo tikra tragedija, ne mėnuo. Tačiau nuo to nė kiek ne blogiau. Jeigu tik jums nėra mirtinai svarbu nueiti į pirmuosius gerų filmų seansus, verčiau rinkitės paskutinius, nes kai žmonių nedaug, niekas aplink nečeža popieriukais (gal nebent jūs pats), yra gausu vietos atsisėsti, žiūrėti filmus yra daug jaukiau. Ir, beje, dar būna visokios nuolaidos (mes ėjome į “Multikino” per jų vadinamąjį “Multipirmadienį”, todėl už bilietus mokėjome po 4 eurus) ir t.t.

Ir, žinote, aš šiek tiek suprantu, kodėl antrosios dalies įvertintimas IMDB yra žemesnis nei pirmosios. Jei pirmoji dalis surinko vidutinį 7,3 įvertinimą iš 10, antrajai teko tik 6,9 balo. Tačiau apie viską iš pradžių. O pradžia yra tokia, kad susiraskite ir pasižiūrėkite kaip nors legaliai pirmąją istorijos dalį. Jos pabaigoje tradiciškai blogis pralaimi, gėris laimi, bet kabliukų yra daugiau negu daug, o tai leidžia pagal J. K. Rowling sukurtą scenarijų tęsti pasakojimą. Ir jame Njūtas Miglapūtys, tas pats žavingas Eddie Redmayne, yra nepakeičiamas herojus, kuris, pasitelkęs savo magiškus gyvūnus, turi tą blogį, vaidinamą Johnny Deppo, virtusio Grindelwaldu, pažaboti.

Tačiau menka smulkmena: jei pirmąją filmo dalį galėjo žiūrėti visi, antrąją suprasti gali tik tie, kas matė pirmą filmą. Žinoma, dažniausiai į tokio tipo filmus keliauja gerbėjai, pasirengę už Hario Poterio atributika numargintą šaliką nužudyti, pavyzdžiui, iš rankovės išsitraukta burtų lazdele. O bet tačiau, į tokius filmus užsuka ir tie žmonės, kurie prisiklausė visokių gerų atsiliepimų ir tikisi, kad magiškas pasaulis įsileis labai lengvai. Ir, pasirodo, nė velnio. Nes antroje dalyje neužsiminta, kodėl žmonės filme lenda į lagaminus (o jie, pasirodo, talpina kur kas daugiau nei atrodo, pavyzdžiui, gali sutalptinti ištisus stebuklingus namus, pilnus magiškų gyvūnų), nepapasakota priešistorė, kodėl tas Grindelwaldas yra blogas, kas yra Vilčius, katrą visi medžioja, ir kodėl keliauti galima sūkuriu susisukus į kibirą. Kitaip tariant, kol visi aplink kvatoja ir supratingai linkčioja galva, tu, nematęs pirmos dalies, jauties taip, tarsi būtum atėjęs į vakarėlį nekviestas ir, maža to, nesupratęs bajerio.

Ir dar gi, antroji dalis yra tokia pusžalė. Neišbaigta. Per trumpa. Jeigu reikėtų įvertinti chronoligiškai visus įvykius, sakyčiau, kad filme praėjo kokios trys dienos. Ne daugiau. VIsi vieni kitus vaikosi, kažką daro, kažkur bėga, geriečiai netikėtai persimeta prie blogiečių, blogiukai – atvirkščiai. Ir kai jau galvoji, kad, va, pagaliau, įsivažiavo, supranti, kad matai prieš akis titrus. Žinot, čia kaip būna labai geri vaizdo klipai, ir būna dukart ilgesni klipai, aiškinantys, kaip buvo sukurti tie gerieji. Tai va, ką tik pamatėte tą paaiškinimą, skirtą geresniam klipui, kuris, mąstant logiškai, kino teatruose turėtų atsirasi 2020 m.

Bet yra ir malonių staigmenų

Viena tų malonių staigmenų buvo Albo Dumbldoro atsiradimas. Kadangi filmas pasakoja apie tai, kas vyko dar prieš Harį Poterį (oi, antroji filmo dalis apie tai nė neužsiminė, ar ne?), Albas čia dar gana jaunas išvaizdus ir šėlmiškai nusiteikęs vyrukas. Matyt, nieko keisto, kad jį vadina Jude Law.

Antra maloni staigmena (man ypač) buvo Nikolas Flamelis. Aš žinau, kad jūs greičiausiai nė nežinote, kas čia toks tas seneliukas, atsiradęs filme, ir pareiškęs, kad jis yra nemirtingas. Bet mano namuose, knygų lentynose, yra šešios Michael Scott knygos apie “Nemirtingojo Nikolo Flamelio paslaptis”. Ir pastarosios yra puikiai skaitomos maginės fantastikos knygos, pasakojančios apie laikus, kai buvo raganos, raganiai, vilkolakiai, pragaro šunys, o drauge – alchemikai, visokie velniai, vaiduokliai ir t.t. Ir visi jie buvo greta realaus pasaulio. Tai štai, būtent TAS Nikolas Flamelis pasirodo filme taip pat. Jei neskaitėte, o norėtųsi, imkit ir paskaitykit.

Ar eisiu į paskutinę dalį?

Žinant mane, 100 proc. Net nedvejoju. Ir net į antrą nueičiau, bet jeigu būčiau nežiūrėjusi pirmosios filmo dalies, būtų tikrai liūdna, kad likau nuošalyje, nesvarbu, kad maginė fantastka man žiauriai patinka. Labai tikiuosi, kad 2020 m. aš pamatysi kažką tokio, kas privers krykštauti kino teatre ir parašyti, kad jau TAI tai TIKRAI geriausia, ką mačiau.

O jeigu netyčia supratote, kad maginė fantastika kino ekrane ir jūs galite būti gana gerais draugais, galiu jums sudaryti štai tokį mano rekomenduotinų filmų sąrašą:

  1. Visi Hario Poterio filmai (savaime suprantama, galit, pvz., penkioms Kalėdų savaitgalio dienoms visus pasiimti)
  2. Čarlis ir šokolado fabrikas (2005 m. versija, yra ir Roald Dahl knyga parašyta “Čarlis ir šokolado fabrikas”)
  3. Žiedų valdovas (o kaip be jo? Hobitas, beje, į Žiedų valdovą įsiskaičiuoja)
  4. Ozas: didis ir galingas
  5. Panelės Peregrinės ypatingų vaikų namai (yra trys knygos, rekomeduoju!)
  6. Mano gyvenimo žuvis (kiek kitoks, bet Tim Burton yra mano mylimas režisierius)
  7. Karibų jūrų piratai (o kaip kitaip?)
  8. Edvardas Žirkliarankis (vėl Tim Burton)
  9. Septynios minutės po vidurnakčio (yra ir knyga, išleido “Nieko rimto”. Bet filmas jautrus ir kiek kitoks nei visa maginė fantastika)
  10. Pano labirintas (labai gražus ir jautrus)
  11. A series of unfortunate events (yra, beje, ir serialas savotiškas)
  12. Auksinis kompasas (toks gal net su vaikais tinkamas žiūrėti)
  13. Rašalo širdis (yra ir knygos!)
  14. Debesų žemėlapis (nerealus)
  15. Alisa veidrodžių karalystėje (klasika irgi, bet ta versija su Johnny Depp)


Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *