Kaip aš auginu viską, kas auga, arba mano trys “peliškos” istorijos

Kaip aš auginu viską, kas auga, arba mano trys “peliškos” istorijos

Šiandien rašau bičiulei feisbuke ir klausiu, kaip laikosi. Atgal gaunu nuotrauką – nykštys į viršų, bet ranka sutvarstyta. O, žinot, žurnalistui sutvarstyta ranka reiškia mažiausiai dukart lėtesnį darbą, o blogiausiu atveju – net ir jokio darbo. Spėlioju, kas nutiko, bet atsakymas buvo pribloškiantis. Kaip sakė pati, ir baisu, ir juokinga vienu metu. Trumpai tariant, vonioj (gyvena pirmame aukšte) ėmė ir atsirado žiurkė, tad ji sumąstė žiurkę išnešti lauk pagavusi. Pagavo, bet žiurkė įkando, o ji, pabijojusi ligų ir visko, nukeliavo pas gydytojus, kurie užsuko skiepų nuo pasiutligės, stabligės ir kitko grandinę. Ir dar man atsiuntė to pagauto graužiko, sėdinčio miltų stiklainyje, nuotrauką. Vėliau ją tiesiog paleido miškelyje.

Pamėginkit atspėti, kokio buvo mano ir vyro reakcija? Ogi abiems visą dieną sunku pamiršt tą žiurkę, nes… abu esam graužikų mėgėjai, o šita, nors laukinė, atrodo visiškai augintinas padaras. Ir toks juokas per ašaras, bet greitai net sukurpėm planą, ką čia būtų galima su šita ilgauodege daryti. Turim tuščią akvariumą, tai ten įkurdintume kaip priklauso ir paaugintume iki šiltų orų (o gal ir ilgiau). Vienintelis klausimas, kaip ją nublusinti ir t.t. Bet gal ir tas reikalas pavyktų.

Kodėl aš čia taip užsisvaigau? Nes tai tikrai nebūtų pirmas kartas, kai mano namuose apsigyvena laukiniai padarai. Be to, kad vaikystėje tempiau viską, kas juda, į namus, ir auginau (mama beveik visais atvejais leisdavo, kitais atvejais bandžiau paslėpti gyvūnus), tai suaugusi darau beveik taip pat. Turiu mažiausiai tris istorijas apie tai, kaip aš laukines peles auginau namuose.

I istorija

Aš kilusi nuo Kernavės pusės, iš nedidelio kaimuko. Ir kažkurį kartą pastebėjau, kad kažkas lyg virtuvės slenksčio pakraščiu bėgioja. Taukštelėjau gerai laikraščiu ir paaiškėjo, kad apsvaiginau kažkokią neaiškią pelę. Vėliau pasirodė, kad visai ne pelė, o paprastasis kirstukas. Kuo skiriasi, klausiate jūs?

Ogi tuo, kad kirstukas pirmiausia turi smailią ilgą nosytę, kad galėtų pasigauti grobį urveliuose. Kodėl reikia taip? Mat minta šitie padariukai vabzdžiais, sliekais, vikšrais, tai, natūralu, reikia laibos nosies, kad visur ją įkišti galėtumei. Dar šitie padariukai žiauriai aktyvūs. Neįtikėtinai. Atrodo, niekada nemiega. Ir, be viso to, turi pilną burną dantų, tik viršutiniai ir apatiniai du padidėję. Bet šiaip, tų dantų reikia tiek tam, kad galėtų įveikti kietus vabzdžių kūnelius. Šikšnosparniai irgi turi pilną burną dantų, beje.

Tai va, pasidėjau kirstuką į dėžę, įrengiau jam namus. Samanytės,  medžio šapeliai, viską ten. Pasiskaičiau, ką ėda, ir išvariau į medžioklę. Šiaip negaliu pakęsti vabalų. Ir negaliu pakęsti yra švelniai pasakyta. Bet medžiojau viską, po kiekvienu akmeniu, ką radau, kiekvieną slieką, katrą iškasiau, ir viską nešiau į dėžutę kirstukui. Anas sėkmingai sau čiaumojo. O vakare aš nuėjau miegoti ir… nubudus radau padarėlį negyvą. Nežinau, ar dėl to, kad vožtelėjau per stipriai, ar dėl to, kad kirstukų metabolizmas labai greitai ir jiems reikia LABAI daug maisto. LABAI.

II istorija

Antra istorija nutiko, kai jau gyvenau Vilniuje. Mama tada dar neturėjo kačių ir kažkaip buvo tokie keisti metai, kad kaime gyvas galas pelių prisiveisė. Aišku, tėvai pridėliojo visur nuodų, spąstų, ir rinko tas peles. Ir kažkaip gavosi taip, kad atsidariau vieną iš dviejų lovos stalčių, skirtų patalynei. Pastarieji šiaip būdavo tušti, bet aš… radau peliuką. Tokį nedidelį, kaip kokių 5 litų moneta su uodega. Ir iš ašaras, aišku, nes peliukas ryškiai užkandęs nuodų, apsvaigęs, apkvaitęs. Pasiėmiau į stiklainėlį nuo majonezo, pasakiau mamai, kad ji beširdė, nes žudo guvūnus (racionalumas man nėra būdingas bruožas) ir išsivežiau pelę namo. Į Vilnių. Galvojau, palaikysiu, kol atsigaus, o tada paleisiu.

Juokingoji dalis ta, kad grįžau namo ir, norėdama peliukui duoti oro, atsukau stiklainėlio viršų. Ir padėjau ant stalo. O tada katinas kažkaip keistai elgtis pradėjo. Atsisuku, pasirodo, pelė jau vaikšto stalu. Aš ją gaudyti, o ji… nušoko, bėgte ir pasislepė už vadinamųjų “plintusų”. Gyveno ten, beje, tris dienas. Pastebėjom tą, kad pradėjo vogti iš katino dubenėlio maistą ir vėl slėptis po tais “plintusais”. Kažkurį kartą kai taip padarė, nuvijom į kitą pusę, užklijavom skyles, pro kur landžiojo, ir laukėm. Žodžiu, pagavom ir apgyvendinom peliuką taip, kaip priklausė.

Mane labiausiai stebino jo mažumas, nes tikrai nebuvau mačiusi nė karto tokios miniatiūrinės pelytės. O po to dar labiau nustebino tai, kad peliukas turėjo vos tris kojas. Ir galinę buvo ištreniravęs taip, kad galėjo šokinėti lyg spyruoklė aukštyn, kone iki pat stiklainio, kuriame gyveno, viršaus.

Peliukas pas mus pragyveno gana netrumpai, kol suseno, papilkėjo ir numiro. Į pabaigą išlįsdavo pabendrauti, pasiprausti, turėjo mėgiamų skanėstų ir, tikiuosi, nugyveno gana laimingą pelišką gyvenimą. Ir niekaip, beje, negalėčiau pasakyti, kokia pelė čia buvo. Sakyčiau, naminė paprastoji, bet mažulytė labai. Nykštukinei – per didelė. Tai dar galėtų būti miškinė. Bet kas bebūtų, buvo nerealus peliukas.

III istorija

Šlaisčiausi su fotoaparatu pas dėdę svečiuose, fotografavau savo mažąjį pusbrolį, o dabar jau ir krikštasūnį, mat buvo šviežiausias vaikas šeimoje. O dėdės šeima turėjo tokį pusiau naminį, pusiau laukinį katiną – milžinišką, primenantį lūšį. Vadino Kodeksu. Ir atvaro katinas, veukt tokį, ir iškrenta pelė. Ji bėgti, katinas pačiumpa, vėl veukt, ir man ant kojų meta. Finale, dėdė pasičiupo į rankas, aš – stiklainio paprašiau ir pasiėmiau. Gaila pasidarė, pagalvojau, kad nesąmonė, nėra čia ko kankinti to gyvūno, pasaugosiu. Na, parsivešiu į namus, kol morališkai atsigaus nuo patirto šoko. Ir parsivežiau.

Dar pagūglinau, kad čia nebus šiaip kokia pelė, o bus pelėnas. Nes pelėnai turi tokį ilgesnį kūną, yra stambesni nei naminės pelės, ausytės labiau šonuose, snukutis bukesnis, uodega – visai trumpa. Ir nors primena jis pelę, realiai, nesiveržia į žmonių namus, minta tik gamtoje randamais reikalais. Vikipedija sakė, kad daugiausiai žalos gali padaryti pasėliams ir daržovėms. Tai jeigu kada yra tekę rasti išgraužtą kokį agurką ar pomidorą, greičiausiai čia šitų šmikių darbas.

All in all, pagalvojau, kad nabagui moralinis šokas ir reikia jam padėti atsigauti. Nuvargęs visas toks atrodė. Parsivežiau, sename akvariume padariau namus, saugų guoliuką, pridėjau maisto. Beje, pastebėjau, kad visokių ten duonų trupinių ir kitko net nepalietė, bet avižos, kruopos, aguonos, saulėgrąžos buvo pats tas. Žodžiu, gyveno jis, vargšas, bandė atsigauti morališkai tol, kol vyras nesupyko ir nepaprašė paleisti laukinį padarą atgal į gamtą. Ašarodama susiruošiau tą padaryti, pakėliau jau jo namiuką, guoliuką, o ten,  pasirodo… ne jis, o ji. Ir nebe vienas, o penkiese.

Aišku, velnių užsidirbau kaip reikiant tada nuo antros pusės,  kad “pelių prisitempiau į namus”, bet man tai buvo belenkoks džiaugsmas matyti, kaip auga mažyčiai pelėniukai ir kaip jie žaidžia, mokosi visokių gudrybių iš mamos, vagia maistą, cypdami pešasi ir kūliais ritasi. Ilgai, tiesa, nelaukiau. Kai pelėniukai pradėjo lakstyti, sukroviau visą šeimyną, surinkau visus skanėstus jiems maitintus, kitką, ir išvežiau į mišką, kaip man atrodo, saugią vietą. Apkroviau samanom naujus namus, pribėriau visur sėklų ir kitko (negi išleisi tuščiom į pasaulį) ir palikau. Tik prisiminti nenoriu, kaip verkiau, nes buvo žiauriai žiauriai gaila.

Dabar stengiuos su pelėm neprasidėti. Bet va, papasakojo bičiulė apie savo nuotykius, ir jau planą sukurpiau, kaip auginčiau. Beje, žiurkių nebijau dėl to, kad esu turėjusi tris žiurkes. Laboratorines, aišku, bet koks skirtumas, kai pagalvoji, žiurkė yra žiurkė. Nerealiai protingi, greitai besimokantys, bet sunkiom ligom sergantys ir trumpai gyvenantys padarai.



Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *