Kaip namie pasidaryti Kalėdų vainiką

Kaip namie pasidaryti Kalėdų vainiką

Savaitgalį buvome užsukę į IKEA. O, žinot, po IKEA visada viskam yra ūpo. Pavyzdžiui, susitvarkyti namus ir išsitraukti seniai nenaudotus rakandus. Arba plastikinius maišelius, nes, kaip rašė mano bendrakursė Akvilė Kavaliauskaitė kažkada, tikriausiai kiekvienas lietuvis savo namuose turi maišų stalčių, prigrūsta iki viršaus, to stalčiaus vertė gal koks euras, bet išmesti nesinori. Tai mes turėjome beveik stalčių. O dabar jis pavirto tokiu moderniu plastikinių maišelių dalytuvu ant sienos ten, kur kažkada, kai atsiras didelės, stumdomos, veidrodinės durys, bus sieninė spinta.

Kilo minčių ir kitokių. Pavyzdžiui, prisižiūrėjusi “Instagrame”, kaip merginos gamina Kalėdų vainikus kažkokioj mokyklėlėj, užsimaniau tokio pati. Ir pasidariau. Iš galvos, be jokio ten YouTube (su juo, matyt, būčiau užtrukusi kokius triskart trumpiau. Bet jeigu norit ir jūs, papasakosiu, kaip pasidaryti štai tokį va grožį.

Nepykit čia už tas pagyras, neatsidžiaugiu pati savim, tai ir klykauju per visą internetą. Kaip bebūtų, štai ko jums reikės:

Eglišakių. Iš karto patariu ieškoti stambesnių, galbūt netgi dekoratyvinių eglių, nes mūsų laukinės smulkiosios privers pavargti tą vainiką pinant ir kuriant. Aš parsinešiau būtent tokių, tai, vaje.

Pušų šakų. Jos nėra būtinos, bet man, kadangi turėjau smulkių eglišakių, suteikė apimties vainikui, padėjo paslėpti nemokšišką darbą su karštais klijais ir t.t.

Karštų klijų pistoleto ir karštų klijų. “Senukuose” pistoletas kainuoja 1,4 euro, klijų pakiukas dar tiek pat. Iš karto patariu rinktis žalius klijus – mažiausiai matysis.

Pirštinių. Geriausia chirurginių, plonyčių, nes tiek eglės, tiek pušys tepa rankas, nusibos lakstyti jas plauti.

Replių. Kad galėtumėt šakeles karpyti patogiais dydžiais.

Siūlų. Kad galėtumėt vainiką sutvirtinti.

Gabaliuko aliuminio folijos.

Žaisliukų, papuošimų, kaspinų – visko, ko sumanysit, kad galėtumėt papuošti Kalėdų vainiką. Arba nepuošti.

Kaip viskas vyksta

Kaip ir minėjau, nesu profesionalė, pyniau tik įsivaizduodama, ką noriu gauti, ir neturėdama jokių instrukcijų ar kitko. Esu tikra, kad iš tiesų vainikas gaminamas kitaip, tačiau čia – mano variacija.

Pirmiausia iš šakelių be nieko susiformavau kažką panašaus į apskritimą. Skirtingo ilgio šakeles tarpusavyje surišau siūlu, o viską dar sutvirtinau apsukusi aliuminio folija. Galėjau ir netvirtinti, bet neturėjau pirštinių, apskritimą dariausi iš pušų šakų, o jos buvo baisiai sakuotos, todėl apsukau folija tam, kad neišsitepčiau dirbdama vėliau.

Tuomet apsukau eglišakiais ratą, kiekvieną šakelę pritvirtindama siūlu. Gavosi toks skystas vainikėlis, lyg tas, Joninių, kur ant galvos reikėtų dėtis. Antrą ir trečią ratus ėjau dėdama po eglišakių pluoštuką ir kruopščiai prisukdama. Stengiausi dėti nuskabytus eglišakius, ne ištisas šakeles, mat man taip atrodė gražiau ir tankiau.

Kai eglišakių pagrindas jau buvo baigtas, įsijungiau karštų klijų pistoletą. Pastarasis karštas, klijai gali nudeginti, o be to, kol jis kaista, klijai bėga lėtai lauk. Todėl statykite pistoletą ant kokio nors popieriuko, katro negaila.

Klijų prireikė tam, kad apsižiūrėčiau retesnes vainiko vietas ar tas, kur labiau matosi eglių šakelių koteliai, ir ten priklijuočiau mažyčių eglės šakelių. Šios suteikia apimties ir paslepia daug ką, ko rodyti nesinori.

Šitai padarius atėjo metas žaisliukams. Šitą dalį galite praleisti, kaip minėjau, arba žaisliukus keisti kaspinais, konkorežiais, kitkuo. Aš gi pasidėliojau, kaip man atrodys gražiau, ir ėmiau vėl karštus klijus į rankas bei tarp šakelių suklijavau žaisliukus.

Paskutiniu akcentu tapo pušų šakelės. Vieną juostą klijavau koncentruodama labiau į vainiko vidinę pusę, kitą – išorinę. Šitaip vainikas įgavo apimties ir, drauge, šakelės ir ilgi spygliai kiek pridengė žaisliukų klijavimo vietas (reikėjo, nes nusipirkome juodų klijų). 

Kas toliau?

Toliau viskas labai paprasta. Vainikas paruoštas kabinimui ant durų (kaip padarėme mes), arba vainikas gali papuošti stalą, staliuką, bet ką. Jo viduryje įtaisykite žvakidę ir bus puikus akcentas. Beje, saugumo sumetimais rekomenduočiau nenaudoti čia arbatinių skridininių žvakučių,  nes sakuotos šakos gali greitai degti.

Nesu tikra, kiek toks vainikas gali džiuginti, bet jeigu ką, visuomet galėsite pasidaryti naują. Štai aš norėčiau rytoj susiieškoti konkorėžių ir pamėginti papuošti vainiką jais. Ir, žinant, kad kažkada buvome parsinešę eglaitę iš kaimo, lauko, o ne nusipirkę, ir ši išstovėjo kone iki pavasario, manyčiau, kad ir vainikas turėtų gana ilgai kaboti ir puošti namus.



2 thoughts on “Kaip namie pasidaryti Kalėdų vainiką”

  • Dina, aš ko gero keletą dienų ieškojau tobulos, aiškios instrukcijos vainikui pagaminti. Didžioji dalis, kur radau, tai buvo pakankamai sudėtingai aprašyta, o Tavo tinklaraščio įrašas išsiskyrė paprastumu ir aiškumu, tačiau vaizdas – stebuklingas. Gaila, kad negaliu prikabinti nuotraukos, koks mano vainikas gavosi, bet siunčiu schreenshot iš gamybos proceso http://prntscr.com/lxufcb. Taip pat generuoju idėją padovanoti mamai https://www.niekorimto.lt/rinkiniai-pigiau/lietuvos-dovanos-rinkinukas_5946 65 rinkinį ir pridėti rankų darbo vainiką, tik pati nebelabai turiu tam laiko. Sakyk, Diną, gal Tu priimti užsakymus ir dar turėtum laiko tam iki Kalėdų?

  • Juditule, atsiprašau, tik dabar pamačiau komentarą tavo :) Tačiau tiesa ta, kad Kalėdų vainiką gaminausi savo džiaugsmui ir namams, nedarau jų pagal užsakymus, nes, manau, kiekvienas turi daryti tai, ką moka geriausiai. Aš gi geriausiai moku rašyti :)

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *