Savaitės knyga: “Gyveno kartą Uvė”, arba kai kartais ir filmai būna nieko

Savaitės knyga: “Gyveno kartą Uvė”, arba kai kartais ir filmai būna nieko

Taip jau išėjo, kad žiūrėdama Salomėjos iš VeniVidi.lt “Instagram” istorijas pamačiau, kad ji nusipirko Fredrik Backman knygą “Močiutė atsiprašo ir perduoda linkėjimų”. Ir pastabą, kad šią pirko dėl to, jog labai patiko šio autoriaus “Gyveno kartą Uvė”. Net suspaudė smilkinius.

Mat “Gyveno kartą Uvė” aš pamačiau pirmą kartą kino teatre. Gal buvau gavusi kvietimus į “Scanoramą” ir išsirinkau pagal aprašymą būtent šį filmą, gal kažkaip su IKEA kino seansais buvo susijęs tas kvietimas į filmą, bet nuėjom abu su vyru. Nesitikėjome nieko per daug, bet filme juokėmės iki ašarų, graudinomės, o finale išėjau prisiverkus ir prisijuokus. Tokia gero filmo kombinacija.

“Gyveno kartą Uvė” gimė iš Fredrik Backman rašyto tinklaraščio. Gerbėjų atsirado tiek daug, kad prisireikė išleisti knygą. Knygą su pasakojimu apie žmogų, vyrą, skandinavą, katras buvo įpratęs gyventi pagal aiškias ir suprantamas taisykles. Ir pats ne kartą prisimindamas savo gyvenimą pabrėžė: eini į darbą, dirbi, nė dienos nesergi, nusiperki namą, tvarkingai moki ir viską išmoki, neturi skolų ir t.t. Ir kas atsitinka tokiam žmogui, kai jo įprastas dienas sugriauna įvykiai, netelpantys į jokias taisykles?

Va tai papasakota knygoje. Ir filme. Ir dabar, kai ką tik užverčiau paskutinį knygos puslapį ir dar tebesišluostau ašaras, galiu pasakyti, kad būna tokių atvejų, nors ir nedažnai, kai filmai prilygsta knygoms, o knygos būna tokios geros, kad negali atsiplėšti ir versdamas puslapį po puslapio juokies, verki, jaudinies ir t.t. “Gyveno kartą Uvė” tiek patiko, kad kai kurias vietas citavau net vyrui, nors įprastai tokių dalykų nedarau nė už ką.

Paskutiniame knygos lape, na, ten, kur įprastai būna užrašyta, apie ką knyga, yra frazė, sakanti, kad ta knyga apie kiekvieną iš mūsų. Ir tikrai justi, kad knyga labai artima ir sujaudina tai, kad daug kur atpažįsti save ir savo elgesį. Apskritai, aš gal daug nedaugžodžiausiu, o paliksiu kelias man labiau patikusias vietas čia pat, žemiau.

Uvė apie tai, koks žmogus yra, spręsdavo pagal tai, ar jis vairuoja. Pavyzdžiui, kaimynas: “Ir dar ką vairuoja, audi, Uvė pats matė. Galėjo ir nematęs susigaudyti. Individualių įmonių savininkai ir kiti prietrankos – tokie tik audi ir važinėja. Ko iš jų norėt”. Arba apie šviežiai atsikrausčiusius kaimynus ir jų mašiną: “Automatinė pavarų dėžė, štai prašom, – konstatuoja. – Ir nežiūrėjus buvo aišku. Šitie šarlatanai, jeigu įmanytų, net nevairuotų to savo automobilio.” 

O dar jis baisiai mėgdavo teisybę ir sveiką protą. Ir šmaikščius palyginimus. Pvz., susipyko kartą su blondine kaimynystėje, turinčia tokį nedidelį gauruotą šunelį. Žinot, kaip jį apibūdino? “Jai aplink kojas skalija tas susna, kuris vis apmyža Uvės plyteles. Uvė net nėra tikras, ar tai šuo. Greičiau žieminis batas su akimis.”

Berašydama citatas ir versdama puslapius supratau, kad didžiausios pagyros tiems, kas dirbo su knyga versdami ją iš švedų kalbos į lietuvių ir vėliau gražindami kalbą. Išversta taikliai, kūrybingai, parenkant daugybę sinonimų ir konstruojant pasakojimą taip, kad kalba atspindėtų jų charakterį.

Žodžiu, nedaugžodžiausiu. Ir rubriką “Savaitės knyga” sugrąžinu ne šiaip sau. Galbūt ne kas savaitę, bet joje tikrai atsiras kažką, ką rekomenduoju. O dabar šiauškite pasižiūrėti filmo ir įsigykite knygą. Mačiau, dar yra. Beje, yra ne tik ji, bet ir dar dvi Fredrik Backman knygos lietuvių kalba.



Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *