Sunkiausias dalykas pasaulyje, arba kaip kartą man “nunešė” stogą ir mečiau mokslus

Sunkiausias dalykas pasaulyje, arba kaip kartą man “nunešė” stogą ir mečiau mokslus

Kas jums gyvenime sekasi sunkiausiai? Aš, kai pradedu galvoti apie save ir tai, kas mane supa, suprantu, kad sunkiausia man pasakyti “Ne”. Kiekvieną kartą, kai reikia atsakyti neigiamai, nesutikti su pasiūlymu, pasakyti, kad man kažkas nepatinka, jaučiuos nepatogiai. Pradedu muistytis, mykti, atidėlioti, sukti akis į šalį, mėginti pasakyti gražiai, kad galbūt šita idėja yra ne pati geriausia, kad gal reikėtų kažkam kitam pasiūlyti ar panašiai. Galiausiai suprantu, kad ir vėl sutikau daryti kažką, ko visai nenoriu, sutikau imtis man visiškai nenaudingo ir nepelningo darbo ar dar kažko.

Man 30 su trupučiu ir aš, mulkė, vis dar sugebu įsivelti į dalykus, kurių visai nenoriu daryti. Turiu pasiekti tokią vidinio piktumo ribą, kad galiausiai kai pasakau “Ne”, tai aplinkiniams pastatams išdūžta langai, uždedamas antspaudas ant bent trijų sutikimų skirtis ir sviestu žemyn nukrenta kokių šešiolika sumuštinių. Žodžiu, kai nuneša stogą, tada “Ne” dedu iš širdies.

Vieną kartą toks “Ne” man kainavo bakalauro diplomą.

To make long story short, žurnalistai studijuodami turi kelias profesines praktikas. Mano laikais ta praktika būdavo vasarą ir man bestudijuojant įsigaliojo reikalavimas atlikti vieną praktiką regione, vieną praktiką elektroninėje žiniasklaidoje ir vieną – nacionalinėje medijoje. Mano pirma praktika buvo Šilalės laikraštyje “Šilo aidas” (neklauskit, kodėl, neturiu visiškai jokių ryšių su tuo kraštu. Na, dabar jau turiu ir vis dar jaučiu nostalgiją, bet tuomet neturėjau anei gyvos dvasios pažįstamos). Antroji praktika buvo naujienų agentūroje “Elta”. Atėjus trečiosios praktikos metui, aš jau dirbau naujienų portale “Alfa.lt” ir buvau atlikusi praktiką nacionalinėje žiniasklaidoje, regione ir galėjau atlikti praktiką elektroninėje žiniasklaidoje. Bet… mano praktikos vadovei taip nepasirodė, ir ji nusprendė mane, jau turinčią normalų darbą, gaunančią pajamas ir t.t. išsiųsti į Panevėžį. Į radiją.

Nemeluosiu, radiją žiauriai mėgstu. Tikriausiai didžiausias noras būtų turėti laidą ir pasakoti apie dalykus radijuje. O jei dar galėtume kalbėti apie automobilius, techniką, technologijas, žaidimus, būtų apskritai – wow. Visgi iki pilnos laimės trūko paprasčiausio dalyko: išlaikyti manęs tėvai negalėjo, reiškia, mano turimas darbas ir gaunamos pajamos mano buvo vienintelės. Iki to darbo “Alfa.lt” aš mėginau dirbti aukle (lygiai du mėnesius, kol supratau, kad vaikai – ne man), tada bankrutavo trys žurnalai, kuriems rašiau, o tada “Eltoje” ariau kaip juodas jautis ir, padariusi dukart daugiau nei kolegos, gavau dukart mažiau. Nes tiesiog man mokėjo honorarus ir etato neturėjau. Tad “Alfa.lt” jau buvo tas lygis, kai atlyginimas buvo užtektinas ir gražesnei suknelei, ir maistui, ir pramogoms. Ir staiga – Panevėžys. Patys, matyt, suprantate, kad negali sau spjaudyt ir gautyt, mano reakcija buvo paprasta. Pasipučiau, bet… nepasakiau “Ne”. Tiesiog paburbėjau ir nusprendžiau pati tyliai sau, kad jokios praktikos aš nedarysiu.

Ir nedariau. Grįžau po vasaros į ketvirtą kursą suprasdama, kad studijų turėdama skolą baigti negalėsiu. O vyšnia ant torto tapo suvokimas, kad man kažkas negerai su mano studijom. Blogiausia buvo tai, kad dėstomi dalykai mano akimis man buvo nenaudingi, žiauriai skyrėsi nuo to, ką tekdavo matyti ir kaip tekdavo dirbti darbe. Galiausiai pavasarį, kai visi jau rengėsi rašyti bakalaurinius darbus, aš supratau, kad noriu studijuoti kitką. Ir tariau “Ne”. Studijoms. Tėvams, kurie tikrai priekaištavo. Draugams, kurie protino, kad nedaug beliko. Net antra pusė bandė atkalbėti nuo šitos kvailystės. O aš trenkiau durim ir išdidžiai išėjau.

Ne šiaip sau vasaroti. Tiesą sakant, jau rudenį ėjau į kitas studijas. Įstojau į Vilniaus technologijų ir dizaino kolegiją, interaktyvų dizainą. Ir dar pirmu numeriu. Ir išėjau mokytis piešti. Nes ką ką, bet visada patiko piešti, kurti scenarijus, skaityti komiksus ir t.t. Taip save ir įsivaizdavau.

Žodžiu, į Žurnalistikos studijas grįžau prabėgus beveik trejiems metams. Užbaigiau, parašiau bakalaurą, apsigyniau puikiai ir supratau, kad greičiausiai viskas, ko man reikėjo, tai suaugti ir suvokti, ko noriu pati iš studijų, bei tai pasiimti. Nes grįžus studijuoti buvo labai lengva. Net dalykai, kuriuose nemačiau prasmės ir maištavau, tapo kur kas aiškesni ir reikalingesni.

Kodėl savo pasakojimą pradėjau nuo nemokėjimo pasakyti “Ne”? Nes nepaisant to, kad atsakyti neigiamai yra nepatogu ir tada jautiesi blogiausiu žmogumi visame pasaulyje, tas “Ne” kartais sutaupo daug nervų, gali pakreipti ateities įveikius įdomesne linkme, o visų svarbiausia – nereikia graužtis, kad sutikai ir dantis sukandus daryti nemėgiamus dalykus.

Ir, beje, mesti mokslus taip pat nėra nieko blogo. Jei jaučiate, kad esate ne savo vietoje, studijos nelimpa ir t.t., tiesiog atsistokite ir išeikite. Lengviausia, žinoma, tiems, kurie už mokslus moka (bet jie, tikiu, ir šiaip eina, daro tai, kas įdomu), bei tiems, kuriems dar neprasidėjo pirmoji sesija. Tačiau kaip bebūtų, neleiskite, kad mintis, jog liksite skolingi, teks susimokėti už nepatikusį dalyką ir t.t., užspaustų galvą. Pakalbėkite su dėstytojais, dekanais, studijų centruose, galbūt tiesiog galėsite pereiti ten, kur norite, įdėję šiek tiek pastangų? Nes kentėti dėl jums nenaudingų dalykų neverta. Patikėkit manim!



Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *