Trys metai “Žvėryno namuose”: kodėl sakau kvartalui tris “ne”

Trys metai “Žvėryno namuose”: kodėl sakau kvartalui tris “ne”

Well hello! Nesimatėme kone mėnesį. Pasigyriau, kad turiu savo pirmąjį knygų katalogą, nes jo prireikė susitvarkius savo knygų lentyną, ir dingau.

Dingau ne šiaip dėl to, kad neturėjau, ką veikti. Atvirkščiai. Turėjau net per daug veiklos. Visas lapkritis tradiciškai yra metas, kada drauge su Lietuvos žurnalistų autoklubu renkame “Lietuvos metų automobilį”. Ir šitas laikas tikrai nėra iš lengviausių, nes be tų kasdienių darbų (o dirbu aš po 10-12 valandų per dieną), reikėjo dar imti ir išbandyti 33 automobilius, pretenduojančius į geriausio vardą. Kada tą dariau? Ogi vakarais. Grįžti po darbo, sėdi į mašiną ir vairuoji, vairuoji, vairuoji. Tada pamiegi, kitą dieną vėl tas pats.

Tai kiek begalvojau apie blogo rašymą, jėgų tam paprasčiausiai nebuvo. Nebuvo gal ir todėl, kad rašymas yra mano kasdienis darbas, tai, atrodytų, kai per dieną prisirašai belenkiek, sunku net ir kažką dar papildomai rašyti. Užtat pildžiau šiek tiek instagramą. Todėl jeigu kartais įdomu, ką veikia automobilių žurnalistė tada, kai nevairuoja, galite paspausti follow ten :)

Tačiau gruodis yra tas metas, kai reikia imti ir sudėlioti visus taškus ant “i”. Ir šįryt man feisbukas priminė, kad gruodžio 1 man ir mano vyrui yra mažytė šventė, mat prieš trejus metus mes persivežėme visus daiktus iš nuomuoto buto Justiniškėse į nuosavus namus Žvėryne. Žinoma, nebuvo tada viskas taip paprasta ir lengva, nes atsikraustėme į ne visai baigtą statyti butą (nebuvo virtuvės), neturėjome lovos, o blogiausia, kad dėl Hanner delsimo vis dar neturėjome šilumos, karšto vandens ir elektros. Teko laukti iki gruodžio vidurio.

Kaip bebūtų, prabėgo treji metai nuo gyvenimo čia. Ir šiandien viskas čia gerokai pasikeitę. Kai pasidžiaugiau sukaktimi, gražioji ModestaGrozioGurmane.lt pasiklausė, ar teberekomenduočiau šią gyvenamąją vietą kitiems. Ir mano impulsyvus atsakymas buvo… ne.

Kodėl ne?

Tas ne, užtat, susiklostė ne impulsyviai, o gyvenant čia. Žvelgiant į geografinę rajono padėtį ir būsto kokybę – tikrai viskas puiku. Negaliu per daug skųstis, atmetant tą faktą, kad nežinau dėl kokių priežasčių, bet tiek “Hanner” parinktas administratorius “Servico”, tiek tas, už kurį “nubalsavo” gyventojai (nubalsavo kabutėse, mat balsavimas priminė farsą bei iš anksto suplanuotą akciją su aiškia žinute, kas turi laimėti) – “Admi” – daugiabučių kvartalą prižiūri labai prastai. Visiškai normalu, kad garažo vartai neveikia keturis mėnesius ir yra atlapoti, laiptinės plaunamos tik priekaištaujant, takai nukasami dienai įpusėjus, o ne iš ryto, per plikledį apie takelių pabarstymą nėra net kalbos, o sąskaitų teisingų neįmanoma gauti.

Tačiau kaip bebūtų, vieta patogi tiek einant į miesto centrą, tiek einant iš jo, patogiai pasiekiama dauguma darboviečių, sąlyginai netoli yra viešojo transporto stotelės, daug parduotuvių, be to, gausiai statosi biurų aplink, todėl dirbti yra kur visiškai netoli namų.

Tad kodėl gi ne? Pirmiausia dėl to, kad “Hanner” statydama paskutinius namus ėmė taupyti ir planuotame kvartale atsirado vienu namu daugiau, o teritorija susispaudė. Tuomet dėl to, kad teritorija išplanuota prastai, todėl per liūtis skęsta garažai, kiemo viduryje susiformuoja milžiniškas ežeras. Tuomet dar dėl to, kad pasirūpinta, jog aplink automobilių nebūtų kur statyti – visur draudžiamieji ženklai ir esi priverstas parkingą pirkti.

Deja, pirkimas įmanomas tik pačiame atokiausiame etape, o vietų kainos tokios, kad gerai pagalvoji, ar labiau apsimoka mokėti baudas ir statyti po ženklu automobilį, ar nemokamai statytis kitame rajono gale, ar susimokėti už vietą, kuri yra tokiu pat atstumu, kaip kitas rajono galas, yra svetimame name, pro kurį norėdamas įeiti ar išeiti privalai turėti kodus ir t.t. Kitaip tariant, jeigu, pavyzdžiui, dirbate taip, kad automobilio reikia, o parkingo vieta už 10-15 tūkst. eurų atrodo per brangi, teks ieškoti kompromisų. Beje, statyti aplinkinėse gatvėse nėra kur, nes čia jau viskas užstatyta.

Antras NE yra todėl, kad pusiau juokais, pusiau rimtai Žvėryno namų kvartalą vadinu prakutusiu Perkūnkiemiu. Neturiu nieko blogo prieš Perkūnkiemį ir ten gyvenančius, tačiau didžioji koncentracija žmonių ten – vadinamieji naujieji vilniečiai. Žvėryno namuose, deja, tokie patys naujieji vilniečiai, tik prakutę. Kiek besiginčytum, prašytum, diskutuotum, čia supertėvams normalu, kad jų vaikai futbolo kamuolį gerokai po darbo valandų spardo į tavo langus (o jeigu nuvaikai, tai esi blogietis, nes trukdai vaikams vystytis). Čia visiškai normalu šunį vedžioti kieme (o jo krūveles, jei surenki apskritai, palikti kiemo šiukšliadėžėse). Tie, kurie keliauja pasivaikščioti su augintiniu, vis tiek nesugeba jo patraukti nuo vartų, todėl normalu, kad kasdien tenka vaikščioti pro numyžtus vartus (aplinkinės tujos nudžiuvo nuo to paties). Gal mes naiviai galvojome atsikraustydami, kad čia bus didesnė koncentracija išsilavinusių, kultūringų, protingų žmonių, kurie suvoks, kad gera kaimynystė ir bendra visų gerovė yra kiek aukščiau nei asmeninis patogumas (šuns šikdinimas kieme ir pan.), tačiau, deja.

Trečias NE yra todėl, kad Žvėryno namai – toli gražu ne vienintelis naujas kvartalas šioje miesto pusėje. Visiškai netoli buvo trys mediniai nameliai, apleisti, padengti ir t.t. Šioje vietoje turėtų įsisprausti daugiabučiai. Netoli Žvėryno namų kvartalo yra buvę loftai, gamybinės patalpos. Pastarosios kažkada neilgai trukus irgi virs daugiabučių kvartalu. Ir, kai apsižvalgai aplink, supranti, kad čia bus neįtikėtinai tankiai apgyvendintas rajonas su nuline infrastruktūra. Jau ir dabar, kai net ne visas rajonas apgyvendintas, kai ryte ir vakare eini gatvelėmis, matai, kad čia pergrūsta. Automobiliai suparkuoti bet kaip, kur buvo žolytė, dabar viskas išvažinėta, negali saugiai pravažiuoti daugelio vietų ir t.t. Sakyčiau, kai pasivaikštau po Perkūnkiemį, situacija panaši. Bet Perkūnkiemyje kvadratinis metras kainuoja pigiau.

Tad mes su vyru, kad ir kaip keistai skambėtų, pamažu pakalbame apie galimybę kraustytis į kitą vietą. Nebūtinai net į naujos statybos. Svarbiausia, kad gyventi patiktu, nes Žvėryno namuose laimės mažoka abiems.



7 thoughts on “Trys metai “Žvėryno namuose”: kodėl sakau kvartalui tris “ne””

  • Neskubekit kraustytis. As apsigyvenau irgi naujame name, alia prestiziniam, kainos tikrai ne cheap buvo, bet tiek statybu kokybe vietomis nuvilia, tiek ir kaimynai woow.. Prakute kaimieciai.. :) Tai noriu pasakyt, kad visur visko yra, reikia labai gerai tada pasironkti, jei jau zut but norisi keist :)

  • Mindaugai, mes čia taip planuojame, kad jeigu savijauta nepasikeis ir sąlygos aplink pablogės, per kokius 3-5 metus išsikraustyti, persikraustyti. Galvojame apie kur kas mažesnį daugiabutį tame pačiame rajone :)

  • Ironiska, kad pries trejus metus, kai ieskojome vietos, kur pirkti nuosava busta, radome tavo irasus ir kazkiek jais vadovavomes, tiksliau, jie padejo priimti sprendima isigyti busta Zveryno Namuose :) O dabar skaitau jau nauja irasa ir jauciuosi lygiai taip pat. Negyvenam dar ne metu (nors isigijom seniau, bet buvom isvyke is Lietuvos), bet jau daznai paskalbam apie tai, kaip viskas nuvyle ir kad reikes mastyti apie kraustymasi. Labiausiai pritariu del izvalgos apie kaimynus. Taip pat labai liudna del prastos garso izoliacijas, kas irgi glaudziai susije su kaimynais. Galbut mums nepasiseke, nes 2-3 naktis per savaite naktimis girdime tiruksma, ir tikrai bandeme spresti sias problemas, taciau panasu, kad geranorisku zmoniu nera tiek daug. “Gyvenk vienkiemy, zmogus turi teise savo bute tusintis” jei tau trukdo triuksmas (nakties metu!) turbut butu dazniausias patarimas :) Kaip ir tu, tikejomes, kad cia gyvens kiek kitokie zmones. Jeigu nuspresite kraustytis pirmiau, labai lauksiu irasu apie naujus namus – gal tai vel pades apsispresti is mums :)) mes su vyru taip pat dabar pasvarstome apie buta sename name.

  • Indre, žinai, kas mane ramina labiausiai? Suvokimas, kad joks būstas nėra amžinas, kaip kad būdavo senovėje: pasistatei trobelę ir gyveni tu, tavo vaikai, vaikų vaikai ir t.t. Šiandien vis tiek turime kur kas daugiau laisvės. Žodžiu, būtinai pasidalinsiu! Ir, beje, smagu turėti pačią kaimynystėje :)

  • Laukiame ir mes savo įsikėlimo į Žvėryno namų naujausiąjį etapą. Su parkingu problemos tikimės neturėti, nusipirkome po savo namu. Dėl garso izoliacijos matau kad nuomonės išsiskiria, bet bent jau guodžiuosi tuo, kad butas didelis, ir blogiausiu atveju su kaimynais dalijamės tik miegamojo ir vaiko kambario sieną, o svetainė ir darbo kambarys turi tik vidines sienas. Galima pabėgti :)

    Dėl vaikų – čia jau ir priklauso požiūris nuo to, ar pats vaikų turi. Viskas suprantama, kad žmonės nori poilsio, bet vat mums tai džiugu, kad vaikų bus daug ir mūsų pačių vaikui bus ką veikti. Čia vėlgi nuo perspektyvos priklauso viskas – kažkas jums yra neadekvatūs, nes vaikų nesudrausmina, o kažkam jūs neadekvatūs, nes burbate ant jų. Nėra čia vienos tiesos. Apskritai, antžeminio parkingo nebuvimas (taigi ir mašinų nebuvimas), aptverta teritorija ir pakankamas žaidimo aikštelių kiekis (dalis iš jų – tiesiai prieš buto langus) buvo vienas iš esminių veiksnių renkantis. Taip kad tiesiog gal nepataikėte į bendrą kontingentą ir poreikius – gal iš tiesų be vaikų kitame būste būtų geriau.

    O apskritai dėl žmonių – nereikia turėti jokių iliuzijų dėl jų. Visose pajamų grupėse kvailių ir neadekvačių yra vienodai. Juk tuos pinigus nebūtinai intelektu galima gauti, o tarkim sėkme, papais, ar išvis nelegaliais būdais. Va viename iš gana prestižinių individualių namų kvartalų mano giminaičių šunį nuodijo kaimynai, nes per garsiai lojo. Jeigu nori nesusidurti su durniais – turi gyventi kaip Nausėda vienas pats viduryje regioninio parko. Vienintelis būdas.

    Apskritai čia tokia jau pirmąjį būstą perkančių liga susikelti didelius lūkesčius ir po to nusivilti. Aš ypatingų lūkesčių neturiu, o tuos, kuriuos turiu, manau, kad jie bus patenkinti – patogi vieta, gera aplinka vaikui ir didesnis būstas.

  • Pliumbum, bet čia labai logiškas jūsų požiūris :) Mes tikrai pirmą būstą pirkdami turėjome iliuzijų, kurios bliūkšta, natūralu, skiriasi ir norai :) Dėl vaikų, žinoma, naujakurių rajonuose tikrai jiems yra ką veikti, kur žaisti ir t.t. Tad aptverta teritorija, žaidimų aikštelės ir kitkas, suprantama, svarbus veiksnys. Antra vertus paaugusių vaikų tėvai mini tai, kad jiems čia nebėra ką veikti. Gal todėl ir kyla tas nesusikalbėjimas, kai paauglių būrys kasdien tau visą vakarą kamuolį į langus ar į sieną praspardo. Jiems veikti nėra ką, tėvai nesikooperuoja pagalvodami, kur tuos visus paauglius nuvesti energijos išlieti.

    Imant bendrai, būčiau norėjus, kad čia būtų koks antras mano būstas. Tada būtų lengviau susitaikyti su tuo, kad tai, ką žada statytojas, yra ne visada tiesa, ir kokybės mistinės nereikia turėti, ir t.t. Kol kas didžiausias privalumas yra labai šiltas butas, geografinė vieta ir tai, kad darbas netoli :) Gaaaaaaaal tuo atveju, jei Hanner nebūtų “užspaudęs” galimybės pirkti kai kuriems parkingą R2B būdu, o kitiems leidęs, dar ir parkingo problema nebūtų aktuali :D

  • As tai viska suprantu ir viskas man butu kur kas geriau, jeigu ne tokia prasta garso izoliacija. Ir taip, nuomones del jos issiskiria, nes vieni teigia, kad ji – tragiska, kiti – nieko negirdi, kol galiausiai toje diskusijoje buvo sutarta, kad tie, kurie negirdi, turi stebuklingus kaimynus. Ir dauguma pabrezia, kad reikejo detis papildoma garso izoliacija. Musu butas virsutiniame aukste ir kampinis, tad tu sienu su kaimynais tikrai ne daug, bet girdim viska. VISKA. Ir is apacios taip pat. Kadangi miego-budrumo ritmai su kaimynais akivaizdziai nesutampa, gaunasi, kad neissimiegoti tenka minimum 2-3 kartus per savaite – arba del kaimynu vakareliu, arba del naktiniu vaiskciojimu, nes zingsniai girdisi taip, kad atrodo mano miegamajame vaiksto zmones :))) ir beje si palyginima irgi pasiskolinau is kito buto savininku, nes jie jauciasi taip pat. Kazkas minejo, kad girdi net kaip arbatos puodelyje sauksteliu cukru maisto kaimynai :D Ir juokingiausia, kad negali skustis, nes zmones tikrai netriuksmauja – tiesiog gyvena. taciau visa ju gyvenima girdeti tikrai uzknisa. Vilniuje esu gimus ir gyvenau gal 5-iuose skirtinguose butuose ir drasiai galiu teigti, kad garso izoliacija Zveryno namuose prasciausia. Arba man laaaaabai nepasiseke su laiptines kaimynais (sakau laiptines, nes girdisi viskas ne tik is sonu, bet ir is apacios, aciu dievui, bent virsuje kaimynu neturim)

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *