Dvi netikėtai rimtos “Nieko rimto” knygos apie karą ir ne tik

Dvi netikėtai rimtos “Nieko rimto” knygos apie karą ir ne tik

“Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą” ir “Karas, kurį galiausiai laimėjau”

Jau kokį tūkstantį kartų instagrame ir visur kitur prisipažinau, kad pirkdama knygas aš medžioju nuolaidas. Nes, A) niekad neturiu tiek pinigų, kiek noriu knygų, B) aš vis dar prisimenu, kiek už knygas mokėdavau litais, ir mokėti tą pačią sumą, tik jau eurais, man atrodo nesąžininga mėgstančių skaityti žmonių atžvilgiu.

Taigi taip, pamačiusi “Rimi” greta namų 30 proc. nuolaidą leidyklos “Nieko rimto” knygoms (šitą leidyklą apskritai reikėtų pagirti už sveiką požiūrį į knygų kainas, nes čia geros, įdomios, aktualios, gražios knygos vis dar negąsdina savo kainomis ir nėra pernelyg pakitusiomis kainomis nuo litų laikų), nusičiupau dvi netikėtai rimtais pavadinimais: “Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą” ir “Karas, kurį galiausiai laimėjau”.

Ir jeigu galvojate, kad “Nieko rimto” leidžia tik knygas vaikams, papuoštas gražiais Sigutės Ach piešiniais, tai klystate. Seniai jau “Nieko rimto” lentynose yra tokių knygų, kurias su didžiausiu malonumu kremta ne tik paaugliai, bet ir suaugėliai, ir mano norimų knygų sąrašas iš šios leidyklos yra toks… na, gal ne begalinis, bet pabaiga jame tolokai.

Todėl perskaičiusi anotacijas knygos gale nė kiek nenustebau, kad abi knygos (viena istorija, padalinta į dvi dalis) yra tikrai rimtas skaitinys, skirtas jau ūgtelėjusiems paaugliams, jaunuoliams ir suaugusiems.

Apie ką abi knygos?

Visas pasakojimas sukasi apie laikus, kai prasidėjo antrasis pasaulinis karas. Veiksmas vyksta Didžiojoje Britanijoje, Londone ir jo apylinkėse. Justi įtampa, visi rengiasi karui, tačiau vienos mergaitės, Ados, gyvenime ir be karo yra gausybė sunkumų.

Jai dešimt, bet mergaitė visą savo gyvenimą augo viename vieninteliame kambaryje. Nematė žolės, nematė kitų žmonių išskyrus savo brolį ir motiną, nemokėjo skaityti, rašyti – nieko. Dar blogiau – vaikas augo visada jausdamasis kaltas, kad gimė toks, koks gimė, ir nemylimas. Didžiausias Ados rūpestis buvo jos broliukas Džeimsas, didžiausia problema – jos mama.

Situacija pasikeičia tada, kai karas ir Vokietijos lėktuvai pasiekia Didžiąją Britaniją. Tais laikais, kai iškilo grėsmė sostinei, buvo nuspręsta vaikus iš mokyklų atitraukti toliau, pervežti į atokesnius kraštus ir leisti prižiūrėti globėjams, kur turėtų būti saugiau. Beje, įdomi detalė: globėjai patys rinkos iš pažiūros mielesnį ar kokį kitokį vaiką. Tai ar galite įsivaizduoti, kaip atrodė du liesi, nuskurę, neprausti vaikai tarp visų gražučių raudonskruosčių?

Bijau pasakoti toliau, kad neišduočiau visų istorijos vingrybių, nes po to imsite ir nepirksite knygų. Visgi galiu pasakyti, kad net jei esate suaugėliai – neprašausite su šia istorija. Lėtas, ramus pasakojimas, su netikėtais posūkiais. Įtampos, tokios, kad širdis daužytųsi, čia nebus. Užtat bus jautrus gerąja prasme pasakojimas apie tai, kiek daug reikia dirbti tam, kad kitam parodytum ir įrodytum, jog myli, bei apie tai, kad kartais myli, tačiau to nežinai tol, kol neiškyla grėsmė prarasti.

Skamba taip saldžiai, tačiau knyga nėra saldi. Čia tikrai nerasite jokių apsiseilėjimų, meilės istorijų, visokių ten laimingai pasibaigusių istorijų. Ne, čia yra karas ir karas šioje istorijoje atsiskleidžia visu baisimu. Čia bus mirčių, bus kariauti išėjusių vaikų, bus žydų ir koncentracijos stovyklų, bus visko.

Todėl rimtai: imkite ir perskaitykite! Rekomenduoju.



Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *