Mitybos sutrikimas, su kuriuo nesugebu susidoroti

Mitybos sutrikimas, su kuriuo nesugebu susidoroti

Klausykit, kaip taip yra, kad iš pažiūros protingas ir valios daugeliui dalykų turintis žmogus nesugeba susidoroti su paprasčiausiu maistu ir mityba?

Ir aš nekalbu apie tuos atvejus, kai reikia valgyti salotas ar graužti cukinijas. Ne, kalbu apie paprasčiausią gebėjimą pajusti sotumo jausmą ir neėsti. Šypsotės skaitydami tai, ką rašau? O man norisi skrandį išlupti kur nors ir pasidėti toliau, kad nustočiau ryti be saiko.

Įsivaizduokit: visą savaitę valgai tvarkingai, skaičiuoji kalorijas, jauties lengva lyg gazelė. O tada kažkas atsiriša ir šluoji viską – be saiko ir ribų. Ir dabar visą dieną dirbdama iš namų suvalgiau viską, ką radau, įskaitant ir puodą sriubos. Kaip? Kodėl?!

Ir, kas blogiausia, valgydama suprantu, kad š… malu, o vis tiek darau. Vis tiek valgau. Ir tada vėl prasideda periodas, kai laikausi. O tada vėl nutrūkstu nuo vadžių. Valgau ne tol, kol pasijuntu soti, o kol fiziškai netelpa daugiau. Tiesiogine to žodžio prasme. Kas čia per sutrikimas?

Galbūt kažkas irgi nesugeba pajusti sotumo jausmo ir susivaldyti? O gal kažkas taip pat jautėsi ir susitvarkė bėdą? Gal yra kokia knyga sotumo jausmui susigrąžinti ir porcijoms sunormalizuoti?

Žodžiu, halp! Patarkit ką nors, kas padėtų!



11 thoughts on “Mitybos sutrikimas, su kuriuo nesugebu susidoroti”

  • Labas, vis paskaitau, ką naujo parašei. Išgirdau pagalbos šauksmą ir lyg ne pirmą kartą :) Aš turėjau panašią problemą. Bet gal ne tokią, nes niekad nebūčiau apibūdinusi jos kaip sotumo nepajautimo. Tiesiog buvau tapusi priklausoma nuo kcal skaičiavimo – svėriau kiekvieną maisto gabaliuką, kcal suvartodavau pakankamai mažai, bet problemos neįžvelgiau tame skaičiavime, kadangi valgiau neva viską ir džiaugiausi, tikėjau, kad galiu valgyti viską ir lieknėti. Neva lieknėti :) Tikrai to nebuvo, kadangi reguliariai prisikimšdavau pilvą bet ko – sausainių, sūrelių (ne sriubos :D), šokoladukų, o kur dar savaitgaliai su drauge ir visokios linksmybės (veiksmas vyko studijų laikais). Su protu, tačiau kaip per šventes :) Jau link 10 m. esu išsilaisvinusi iš šio rato, tačiau išsilaisvinimo pradžia buvo ne mano valia. Tiesiog turėjau nesusijusią operaciją, porą savaičių negalėjau valgyti rimto maisto, nukrito kokie 8-10 kg, o toliau viskas savaime, kaip su aukštesne pagalba :) Atėjo nušvitimas, apėmė ramybė ir natūraliai išdrįsau atsisakyti kcal skaičiavimo. Ėmiau valgyti viską ir normaliais kiekiais, susigrąžinau džiaugsmą ir tikėjimą, kad galiu būti plonesnė ir kad galiu suvalgyti visko :) Dabar sveriu 3 kg daugiau nei noriu, trūksta valios (ir tikrai kažkur giliai jaučiu tūnantį norą prisivalgyti, bet net nenoriu apie tai galvoti). Žodžiu, dabar gana paprastai vis padailėju. Man patinka nevalgyti po pan. 18 val., patinka turėti taisyklių, kurios mane džiugina, pvz., kas vakarą suvalgau tai po mažą saldumyną prie kavos (sausainį, saldainį), tai jogurto, tai ledų ir visa tai neleidžia pasijausti lyg save velčiau tiksluose ir ribojimuose (suplonėk, nepersivalgyk, čia riebu, čia daug kcal ir pan.). Nesu psichologė, tačiau manau, kad priežastys galvoje. O kiek giliai, tai jau atskira tema :D Bendrai esu laiminga, bet žinai, lietuviai, vis jiems kažko trūksta :) Tad nors giliai priežasčių nekapstau, manau, kad pats tikslas ar priemonės gali tapti kančia. Nežinau, turi būti kažkur Žemėje laimingų kcal skaičiuojančių žmonių, bet bent aš tam per silpna. Gal ir tave priemonės kankina? :) P. S. Nesportuoju (kaip esu supratusi, kitaip nei tu :D) ir nenoriu, neturiu kompanijos ir t. t., nors jaučiu, kad reikėtų didesnio aktyvumo nei vaikščiojimas. Bet čia dar viena atskira tema :D

  • Doli, tikrai ne pirmą kartą! Kažkokiam užburtam rate esu. Kad ir paskutinės pora savaičių: visą savaitę sportuoju, valgau kokybiškai, nepersiėdu ir t.t. Savaitgalį turiu 10 km bėgimą, grįžtu po jo ir prasideda nesustabdoma maisto šventė. Ir tris dienas valgau, valgau ir valgau. Vakar sąžinė užgraužė ir išbėgau pabėgioti, sudeginau tą suvalgytą sriubą kalorijų prasme, bet savijauta…. Ir nežinau, ką padaryti su galva, kad pajusčiau tą sotumo jausmą. Nes kai įsijungia “ėdimo” režimas, tai šakės tiesiog :/

  • Tai gal tikrai iš savęs per daug išspausti bandai ir tos kcal ir kitos priemonės realiai yra šioks toks stresas, kurį savaitgaliais kompensuoji. Siūlyčiau džiuginti save kasdien kuo nors (kaip sakiau, man tai tikrai ne sriuba :D), kad pasąmonėje neliktų to savaitgalio laukimo, kai organizmas žinos, kad bus kažko geresnio ir nugalės valią :) Na bent man tikrai ramiau gyventi, kai žinau, kad vakare suvalgysiu saldainį ar sausainį (tai mielai būtų naminis pyragas, bet jo taip nepanormuosi – sudžiūti gi gali, reik suvalgyti greičiau :D). O dar siūlyčiau permąstyti, ar kcal skaičiavimas davė kažkokios naudos, ar nukrito svorio, ar kažką pavyko subalansuoti (jei apskritai reikėjo). Ir jei ne – atsisakyti tų skaičiavimų :) Aš tikrai pasijutau išsilaisvinusi, kai nustojau galvoti, ką ir už kiek kcal dedu į burną :) Tiesiog nepirkioji nesąmonių, bet nesigrauži suvalgiusi blyną ar bulvių košės garnyrui :D Beje, tekę ne kartą girdėti, kad valgymo ydos lyginamos su kitomis priklausomybėmis, tad jei valios yra, proto yra, reikia, kad kuo mažiau streso (bent ne pačių sukurto) būtų aplinkui, kai su tomis priklausomybėmis kovojama. Bet čia jau mano kūryba, gal kas tikrai pasidalins kokia skaityta knyga. Būtų įdomu :) O šiaip linkiu suvokti, kas pačiai kelia stresą ir įtampą – ir sprendimas gal kažkaip savaime ateis. Beje, pagalvojau apie savo palyginimą su priklausomybėmis – būtų labai linksmas vaizdas, jei alkoholikas nutartų nebegerti, bet kas vakarą kultūringai po taurelę suvartotų :D Tad gal mano pasilepinimo metodas ir kritikuotinas, bet man – išsigelbėjimas :D

  • Pasidomėk emociniu valgymu – panašu, kad turi tokį sutrikimą. Valgai ne dėl to, kad nori valgyti, o dėl kažkokių emocijų, kurias nori užgošti. Man dažniausiai saldumynų poreikis atsiranda dėl emocijų – jei jų turiu per daug, nesugebu susitvarkyti, iškart ieškau, ką čia suvalgyti.
    Beje, kiek teko girdėti, daug svorio numetę žmonės tai padarė ne dėl kalorijų skaičiavimo, o tiesiog pakeitę mąstyseną. Tai pasistenk savęs taip smarkiai negraužti, jei vis dėlto persivalgei.

  • Tai, apie ka rasai, gali buti del siu priezasciu: 1. Vartoji per mazai kkla savo organizmui (tikrai netinka bendrosios taisykles, kaip mano dauguma, reikia zinoti savo metabolizma ir savo isnaudojamos energijos kieki) 2. Vartoji netinkama maista (insulino suoliai, per mazai baltymu ir tt.. cia velgi nera vienos tiesos, kas tinka vienam, nebutinai tiks kitam 3. Valgai netinkamu laiku (ne visiems tinka nevalgyti o 18 val kaip ir ne visiems tinka “skipinti” pusrycius, turi rasti, kas tinka tavo kunui 4. Emocinis valgymas. Cia labai padeda vadinamas mindful eating, atpazinimas emociju, kuomet norisi valgyt, samoningas valgymas megaujantis kiekvienu kasniu, o ne ziurint filma ar pan, nes tuomet galima vel ismokti pajusti sotuma, taciau as asmeniskai nesutinku, kad visi gali ismokti intuityviai maitintis siame pasaulyje, kur skanaus maisto pagunda yra ant kiekvieno kampo, delto nemanau, kad imanoma visuomet valgyti tik pagal jausena, bet cia ilga tema ir cia velgi daug nuomoniu 5. Polinkis lauzyti taisykles. Cia dar vieni psichologinai spastai, i kuriuos labai lengva pakliuti, jeigu nuolat save riboji ir laikaisi kazkokiu greiztu taisykliu Kitaip tariant, manau riekia nuosirdziai isiklausyti i save ir isgirsti, ka tavo kunas nori tau tokiu elgesiu pasakyti

  • Beje, kas liecia alki po begimo, as tai vadinu besote.. tai labai daznas begiku reiskinys (nes as pati gan rimtai begioju) ir paprastai toks alkio priepuolis buna po intensyvesniu treniruociu, kai nepaisoma savo pulso ir begama i “skola”, ty i neigiama energija. AR begi labai greitai, ty ar begdama galetum susikalbeti? Galbut seki pulsa begimo metu, tuomet daugmaz galima apskaiciuoti, kokioje zonoje begi ir kokie procesai organizme vyksta. Daug info apie tai internete, bet trumpai tariant, begant aukstu pulsu, ty sunkiai, energija imama is kitu resursu, todel organizmas gali visiskai netektu savo atsargu ir patirti soka, ko pasekoje, veliau siekti atstatyti ta skolos busena. Ar begi ant tusciuo skrandzio? Per kiek laiko po begimo pavalgai ir ka? Visa tai labai svarbu ir tai tikrai gali prisideti prie nevaldomo apetito

  • Indre, skaitau tavo komentarus ir galvoju, kad be emocinio valgymo galbūt ir sportuoju aš netinkamai? Tai yra, kaip sakai, bėgu į skolą, o tada gaunasi, kad procesai keisti vyksta organizme. Ar galėtumei pasidalinti, kokiais raktažodžiais ko ieškoti, kad žinočiau, ką pradėti daryti su savo besotystės jausmu?

  • Visu pirma reiktu pradeti nuo savo pulso zonos begimo metu apskaiciavimo ir matavimo. Daugiau apie tai gali paskaityti suradus info su siais raktazodziais: Maffetone running method; heart rate running; heart rate zones for running ir pan. Maffetone arba MAF metodas ypatingai pabrezia begiojima ant zemo pulso (kuri gali apsiskaiciuoti pagal formule), teigdamas, kad tik tokiu budu organizmas ismoksta imti atsargas is ten, kur reikia nealindamas jo. Kitas aspektas, kad begimas (velgi ypac intensyvus ir ypac moterims) veikia hormonus, ypac kortizoli, kas irgi priveda prie energijos eikvojimo ir poreikio atstatyti atsargas ir ypac cukru. Daugiau apie tai galima skaityti su raktazodziais Ray Peat on running arba Ray Peat on cortisol. Cia yra citatu kratinys apie sporta ir mityba butent is tos teorijos apie kortizoli (https://www.functionalps.com/blog/2012/02/01/ray-peat-phd-quotes-relating-to-exercise/), bet nezinau, ar pavyks rasti vientisa teksta grynai apie tai (jei rasi, pranesk ir man :). As labiau susidariau tokia teorija is savo asmenines patirties + trenerio ziniu + teoriju apie mityba ir treniravimasi pagal pulsa. Taciau man tai tikrai pasiteisino ir labai tinka. Dar galima skaityti info grynai suvedant tokius dalykus kaip “why I am so hungry after run” arba “running on empty or not” arba “heart rate and metabolism”. O saves dar galetum paklausti, kaip jautiesi per ir po begimo, labai svarbu ka valgai pries begima, kada begi, koks tavo pulsas pries ir po, taip pat ir kiek skysciu suvartoji, netgi kokios busenos begi, ty nuotaikos. Stresas labai labai stipriai mus veikia, nes jis didina kortizoli, o kartais organizmas net sporta supranta kaip stresa, tad turi saves labai atidziai klausyti :) Padidejes kortizolis – issibalansave hormonai – sutrikes metabolizmas.

  • Žemai lenkiu galvą ir einu skaityti! Matyt, bandysiu atradinėti kažką, kas tiktų man, ir galbūt pavyks suvaldyti savo visą tą besotystę :O

  • Na tikiuosi, kad pades, bet aisku, dazniausiai tokie dalykai buna isprovokuoti keliu priezasciu, tai butinai pagalvok ir apie kitus punktus :) Man sakyciau labiausiai padejo begimas pagal pulsa + cukraus NEribojimas + samoningas valgymas :)

  • Sąmoningą valgymą būtinai reikia kažkaip įsivesti į savo gyvenimą. Nes nepamenu, kada valgiau tiesiog atsisėdusi prie stalo, neskubėdama ir galvodama, koks skonis produkto, kurį valgau. Žodžiu, ilgas kelias link kažko geresnio laukia.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *