Pardaviau automobilį ir visai nesidžiaugiu. Kas blogai?

Pardaviau automobilį ir visai nesidžiaugiu. Kas blogai?

Šeštadienį pardaviau savo automobilį. Atrodytų, anokia čia naujiena: daugelis žmonių tą daro ir nerašo apie tai blogo įrašų.

Bet, nuoširdžiai prisipažinsiu, kai naujiems savininkams su Robertu išpasakojome viską, išrodėme smulkmenas ir, po gal dviejų valandų pokalbių ir baksnojimo pirštais, supratome, kad, matyt, viskas – atidavėm, ką turėjome, pasakėme, ką galime ir dar daugiau – metas atsisveikinti, nepavyko atsilaikyti. Pabiro ašaros kaip pupos. Ir išverkiau kokį kibirą mažiausiai per vakarą, be to, niekur liūdesys nedingo ir po išmiegotos nakties.

Pasakojimų apie mano uogą akimirka

Ne vienam mano tokia reakcija atrodo kažkokia nesąmonė. Sako, ko verkti, džiaugtis reikia, gi metalo gabalas. Bet aš pati šitos mašinos parduoti nenorėjau – turėjau. Su Robertu paskaičiavome, kad per pastaruosius metus, nuo pernai pavasario iki šio pavasario, aš ja nuvažiavau vos kelis šimtus kilometrų. Nė tūkstančio nebuvo. Ir kai tiek važiuoji, o tenka mokėti už draudimą, parkingo vietą, taisyti, jei kas sugenda, ir t.t., pradedi svarstyti, ar tikrai reikia tau daikto, kuris nėra kolekcinė vertybė ir kasdien pinga.

Logiška. Ir logiška išvada, kad tuomet automobilį reikia parduoti. Sudėjome į skelbimus ir, aš nuoširdžiai tikėjausi, kad uoga iškeliaus į Afriką. Tenykščiai vairuotojai pamėgo “senus gerus” dyzelius, nes išmoko juos remontuoti, ir, tiesą sakant, dauguma tokių Toyota Corolla modelių ten ir iškeliavo.

Bet mano uogos panoro čia pat, netoli Vilniaus, gyvenantys entuziastai. Ir pasiėmė ją tokią, kokia yra. Na, vos kilstelėtą aukštyn, nes aš važinėjau tikrai nedaug pakilusi nuo žemės. Ir, nemeluosiu, kai šeštadienį, praėjus valandai po pardavimo, pamačiau ją vaziuojant gatve, ir suvokiau, kad NEBE MANO, širdis akimirkai sustojo.

Marben.lt/Marius Bendzelauskas

Kodėl? Pirmiausia todėl, kad apie tą automobilį žinau nuo A iki Z. Jis buvo pirmas mano nuosavas, kurį nusipirkau pati ir vėliau ilgą laiką atidavinėjau bankui pinigus. Čia buvo tas automobilis, kurį pradėjome modifikuoti. Iš pradžių juokingai, vėliau – ambicingiau. Galiausiai, čia buvo tas automobilis, kurį drauge su Robertu savom rankom perdažėm, tobulinom, kuriam konstravome kalną visko, kad būtų vienintelis toks. Be kita ko, čia buvo tas automobilis, kurį man Robertas konstravo stengdamasis, kad aš važinėčiau besidžiaugdama.

Ir aš važinėjau. Kas kartą būdavo taip, kad įsėdus į uogą išsišiepdavau iki ausų ir keliaudavau tiesiog pasivažinėti. Arba – į plovyklą ir tada į tradicinę susitikimų vietą, kur, visi draugai juokdavosi, imdavausi vaškuoti kėbulą, poliruoti ratus, valyti saloną ir t.t.

DM media

Kitaip tariant, uoga buvo ne šiaip automobilis. Čia buvo visas nemažas mano gyvenimo etapas. Ir, žinot, atsisveikinti su tuo gyvenimo etapu yra žiauriai sunku. Nesvarbu, kad jis sukosi apie, kaip kartoja visi, metalo gabalą, kur kas svarbiau yra tai, kaip tas metalo gabalas pavertė mano gyvenimą visiškai kitokiu nei jis buvo iki tol.

Moralas: nesvarbu, su kuo tenka atsisveikinti. Jei tas daiktas buvo svarbus, galite verkti ir liūdėti net ir dėl metalo gabalo.

Belieka tik pasistengti, kad uogos vietą užimtų kitas projektas. Vienas toks garaže stovi, tik, gaila, kol kas nėra nė iš tolo toks svarbus ir reikšmingas kaip uoga.



1 thought on “Pardaviau automobilį ir visai nesidžiaugiu. Kas blogai?”

  • Skaitau, kaip gerą knygą prieš miegą. Ką darai, darai gerai :) Nesustokite rašyti.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *