Kaip aš mečiau gerti kavą ir kuo tai baigėsi

Kaip aš mečiau gerti kavą ir kuo tai baigėsi

Rašydama šitą tinklalapį aš esu ne kartą pripažinusi sau (ir jums), kad esu linkusi į priklausomybes. Jei švęsti – tai iki ryto. Ir nebūtinai kitos dienos net. Jei rūkyti, tai po pusantro pakelio ar net du. Jei kažką kito – tai maksimaliai, kiek gali. Dėl to neberūkau jau daugiau nei 10 metų, 11 visiškai negeriu alkoholio, o pastarąjį pusmetį negeriu kavos.

Kodėl kava? Atrodo, nekaltas gėrimas, nieko jame blogo nėra, antioksidantas, energijos suteikia ir t.t. Aha, sutinku. Tik kad prieš nebegerdama kavos, jos išgerdavau tiek, kad vargu ar koks kitas skystis į mano racioną įsipaišydavo. Kava ir kava.

O pernai gruodžio 28 d. atsibudau gerokai padauginusi guminukų. Tiems, kurie tą sakinį skaito ir nesupranta, koks tai jausmas, galiu apibūdinti: maždaug taip žmogus jaučiasi, kai šventė visą savaitgalį, maišė skirtingą alkoholį, o šiandien pirmadienis ir reikia į darbą. Pati pripaišau tą sutrikimą savo tulžiai, kuri pilna akmenų ir nedirba taip, kaip reikėtų, tačiau jausmas toks, kad kas kartą, kai vėlai naktį suvalgau didesnį kiekį guminukų, mano organizmas jį paverčia alkoholiu ir atsibundu su pagiriomis, kurios tęsiasi gerokai ilgiau nei šiaip tęstųsi tikros pagirios.

Ir tokia būklė neleido man imti į burną nieko. Nei maisto, nei gėrimų. Kavos, savaime suprantama, irgi. Ir kai prabėgus kelioms dienoms tokio arbatų gurkšnojimo supratau, kad dar kavos nenoriu, o mano antra pusė tik pasidžiaugė dėl šito, pagalvojau, o kas bus, jei pamėginsiu tos kavos negerti ilgiau.

Toks noras ne šiaip sau. Paskutiniu metu buvau pastebėjusi, kad esu kaip zombis: atsikeliu ir vos per vos nušliaužiu iki virtuvės tam, kad pasidaryčiau puodelį kavos. Iki išėjimo į darbą išgerdavau dar antrą puodą plikomos kavos. Tuomet darbe dar išgerdavau kokius tris puodukus, o kartais ir daugiau. Namie – vieną ar du. Matematika paprasta – kavą gerdavau nuolatos, o be jos jausdavausi taip, tarsi galvą spaustų kokios nors replės: nei nuotaikos, nei jėgų ką nors veikti, nieko. Akivaizdi priklausomybė.

Pradžia lengva, bet…

Reikia pripažinti, kad dėl tų “guminukų pagirių” man pirmos savaitės be kavos buvo tikrai lengvos. Įprastai jei tekdavo be kavos likti ne savo noru, tai būdavo lengvi abstinencijos sindromai, pykdavau ir, gavusi karšto kavos gėrimo, net kvėpuodavau lengviau.

Šiuo atveju kavą man tiesiog pakeitė arbata. Daug juodos arbatos, taip pat ir žalios, visas žolelių arbatas tiesiog išgėriau. Atšilus orams – prisidėjo ir gertuvė su vandeniu. Tačiau per tas porą savaičių nepajutau tokių dalykų, ką pajutau metusi rūkyti: energijos trūkumas, rytais nesugebėjimas išlipti iš lovos be kavos puodelio ir t.t.

Atrodė, kad viskas va taip fainai ir klostysis toliau, bet – laikui bėgant darosi sunkiau. Atrodytų, niekas gi tos kavos man nedraudžia gerti, bet aš turiu idiotišką įsitikinimą, kad sau negaliu nusileisti (gaila, neveikia su maistu taip, kitaip jau būčiau liekna gazelė). Jeigu jau negeriu, reiškia, negeriu. Na, gal dar ir truputį bijau bandyti, kad vėl neužsikabinčiau. Bet dabar tikrai labai skaniai kvepi kažkur kavinėje daroma kava (žinot, tas momentas, kai espreso apratas suformuoja tirštą kavos putą), mirtinai kavos užsinoriu užuodusi maltą kavą ir t.t.

Tai visai neseniai ištrėmiau kone visą turėtą kavą pas mamą, dar liko pora pakelių nepradarytų. Ir laikau anuos. Atrodytų, arbata galėtų pakeisti kavą, bet aš labiausiai pasigendu to tiršto kavos skonio, kartumo ir kvapo. Neturi jo arbata ir viskas.

Kaip bebūtų, sakiau sau, kad kol didžiausia pagunda tai kavai yra, tol ir neragausiu jos. Kad netyčia negrįžčiau į laikus, kai gerdavau po N puodelių kavos per dieną, nes nepaisant visų dabartinių “negaliu, kaip norėčiau kavos puodelio” akimirkų, privalumų kavos negeriant yra. Ir nemažai.

Kokia nauda?

Skysčių santykis organizme yra pirmoji nauda. Neseniai darė kūno analizę ir ji parodė, kad vandens geriu užtektinai, o biologinis amžius, nors ir nedaug, tačiau mažesnis nei tikrasis. Reiškia, žengiu teisinga linkme ir organizmui neleidžiu perdžiūti. Iki šiol kūno sudėties analizė visuomet parodydavo, kad geriu per mažai ir turėčiau labiau pasirūpinti savo skysčių balansu.

Tą pati išduodavo ir šlapimas. Žinote, tą paprastą metodą, kad šlapimo spalva išduoda, ar geriate užtektinai vandens? Tai yra, kuo tamsesnis šlapimas, tuo daugiau skysčių reikia gerti (arba kažkuo sergate). Tai mano atveju šis testas visada būdavo “reikia gerti daug daugiau vandens”. Dabar situacija atvirkščia.

Kitas privalumas (man) – galiu ryte nubusti, pasigaminti pusryčius, išgerti stiklinę vandens ir eiti į darbą. Anksčiau be šilto gėrimo aš būdavau nepajudinama – reikėjo kavos ir viskas. Dabar gi ne tragedija net ir tuo atveju, jeigu to šilto gėrimo nebus kelias dienas iš eilės – svarbu vandens būtų. Ir, kas smagiausia, nebėra to tokio prie žemės spaudžiančio jausmo. Aš visada sakydavau, kad mano spaudimas žemokas, todėl galiu gerti kavą ir netgi ją reikėtų, esą tai išduoda ir mažas energijos lygis ryte. Tačiau tiesa ta, kad galiu apsieiti be kavos, jaučiuosi geriau, o spaudimas nėra toks žemas, kad normaliam organizmo funkcionavimui reikėtų kavos.

Tad kol kas tęsiu savo gyvenimą be kavos. O ką esate metę (nors labai mėgote) jūs? Pasidalinkite mintimis komentaruose (ir pridėkite kokį skanios arbatos receptą, pavadinimą – labai pravers :)



1 thought on “Kaip aš mečiau gerti kavą ir kuo tai baigėsi”

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *