Mėgiamiausių knygų sąrašą pildau dar viena: Maja Lunde „Bičių istorija“

Mėgiamiausių knygų sąrašą pildau dar viena: Maja Lunde „Bičių istorija“

Birželio 4 diena, o aš jau perskaičiau ketvirtą knygą šį mėnesį. Paskutinė, kurią nusičiupau, ir kurios paskutinį puslapį užverčiau sėdėdama lėktuve, kai iki skrydžio pabaigos buvo likęs geras pusvalandis, yra Majos Lundės „Bičių istorija“.

Tikriausiai sakyti, kad knyga labai gera, nereikia – patys suvokiate, kad jeigu jau perskaičiau ją per du skrydžius Vilnius-Frankfurtas-Vilnius, vadinasi, verta dėmesio.

Žinot, ramybės man neduoda mintis, kad Maja Lunde, norvegų scenaristė ir rašytoja, yra gimusi tais pačiais metais, kaip ir aš. Žinot tą jausmą, kai visi tiek daug pasiekę, o tu, atrodo, vietoje trypčioji. Nervina!

Bet nepaisant to, tai, ką ji sulipė „Bičių istorijoje“, yra labai stipru. Romaną apibūdinčiau kaip distopinį, bet drauge su fantastikos, istorinio romano užuomazgomis.

Veiksmas „Bičių istorijoje“ vyksta trimis skirtingais laikais. Vienas – XIX amžius. Antrasis – mūsų laikmetis, maždaug tie patys metai, kai prasidėjo pasaulinė krizė. Trečiasis – tolima, net sunkiai įsivaizduojama, ateitis. Net ir žemynai skirtingi – nuo Europos iki Amerikos ir Azijos. O situacija, apie kurią pasakoja Maja Lunde, šiurpinančiai paprasta. Ar kada nors buvote pagalvoję, kas nutiktų, jei pasaulyje išnyktų bitės?

Majos Lundės sukurtame pasaulyje ši istorija ir papasakota. Sukrečiančiai paprastai, nuo laikų, kai buvo kuriamas tobulesnis avilys, katras leistų stebėti bites, iki tų laikų, kai bičių tiesiog nebelikę – jų darbą specialiai išveistų vištų plunksnomis atlieka žmonės, tūkstančiai darbininkų.

O už istorijos apie tai, kaip žmonijos priimami sprendimai neišvengiamai keičia žemės veidą, pasakojamos trijų skirtingų šeimų istorijos. Ir tą Maja Lundė moka daryti labai jautriai ir ramiai, paprastais žodžiais nupasakodama emocijas ir jausmus. Jeigu skaitėte nors vieną Jodi Picault knygą („Mano sesers globėjas“, „Namų taisyklės“, „Dešimtasis ratas“ ir t.t.), ir jums patinko pasakojimo maniera, labai panašią rasite ke atsivertę Majos Lundės knygą.

Bet žinot, apie ką mąstai pabaigęs knygą ilgiausiai? Kažkodėl man ji pasirodė gerokai įtaigesnė už visus Al Gore ir panašius veikėjus. Nes joje be jokio smerkimo, pagiežos ar pykčio, tik konstatuojant faktą po fakto, įvykį po įvykio, per paprastų žmonių griūvančius ir vėl iš pelenų kylančius gyvenimus pasakojama pasaulį ištikusi katastrofa.

Ar rekomenduoju? Vienareikšmiškai taip. Čia viena tų knygų, kurias ramia širdimi galiu pasidėti prie visų laikų mėgiamiausių. Ir, taip, jau skaitau antrą šios rašytojos knygą. Šįsyk apie vandenį.



Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *