„Vandens skonis“ ir „Vandens istorija“ – dvi knygos apie pasaulį, kokiame galime atsidurti

„Vandens skonis“ ir „Vandens istorija“ – dvi knygos apie pasaulį, kokiame galime atsidurti

Akivaizdu, kad šitas blogas ima netyčia virsti visiškai knygų blogu. Bet taip jau yra, kad dirbu daug, o mano geriausias atsipalaidavimas nuo visų darbų – skaitymas. Ryju knygas viena po kitos, liko vos kelios neskaitytos ir, kai jau piniginėje švies skylė, teks imtis kitų veiklų.

Kaip bebūtų, kažkaip taip ėmė ir susiklostė, kad į mano šviežiausią knygų užsipirkimą pateko dvi knygos, kurių pavadinime yra žodis „Vanduo“. Pirmoji – leidyklos „Nieko rimta“ išleista „Vandens skonis“, kurią parašė suomių rašytoja Emmi Itaranta. Antroji – norvegės Majos Lundės „Vandens istorija“, kurią išleido leidykla „Tyto alba“. Jei pirmąją knygą pirkau tiesiai iš leidyklos, antroji buvo susirasta per „Sena.lt“ platformą, mat buvo išleista jau prieš kelerius metus – norėjosi sutaupyti. Be to, pirkau, mat M. Lundės „Bičių istorija“ man pasirodė fantastiško gerumo knyga, verta būti įtraukta į mano visų laikų mėgiamiausių knygų sąrašą.

Sutapo ne tik pavadinimai, bet ir vyraujanti tema. Akivaizdu, kad Šiaurės šalyse ekologija ir pasauliui gresiantys kataklizmai yra itin aktuali tema, todėl vienaip ar kitaip ji atsiranda literatūroje. Tad tiek „Vandens skonis“, tiek „Vandens istorija“ – distopiniai romanai, kuriuose vyrauja nykstančio vandens tema. Juk visi mokėmės, kad šylant klimatui vandens lygis auga, tačiau ne gėlo, kuris tinkamas mums ir visiems, o sūraus. Tirpsta ledynai, mainosi klimatas, gresia sausros, įvairūs kiti kataklizmai ir t.t.

„Vandens skonis“

Ir tuo pačiu, nors knygų tema ta pati, jos yra neįtikėtinai skirtingos. Aš netgi sakyčiau, kad „Vandens istorijos“ tęsinys galėtų būti „Vandens skonis“. Bet apie viską nuo pradžių.

„Vandens skonio“ pasaulis toks, kokio šiandien niekaip neatpažintume. Čia tvyro kaitra, o vanduo, būtinas gyvybės elementas, tapęs savotiška valiuta. Yra sukčiai, kuria apgaudinėdami ištroškusius žmones pardavinėja sūrų vandenį, dėl vandens sudaromi sandoriai, vandeniu atsilyginama, vanduo – viskas apie ką sukasi žmonių mintys. Ir nieko keisto, mat laisvai tekančio vandens nėra, viskas priklauso valdžiai, kuri reguliuoja, kas ir kokiais kiekiais teka vandentiekiais.

Dėl visko, kas nutiko, kaltinami protėviai. Nors tiesą sakant, niekas nė nežino, kaip pasaulis atrodė prieš keliasdešimt, kelis šimtus metų. Tai, kas buvo, primena tik milžiniškas savartynas, į kurį kartais vietos gyventojai atkeliauja pasirausti, ieškodami šiandien galimų pritaikyti medžiagų.

Pagrindinė veikėja – Norija, gyvenanti arbatos meistro namuose. Arbatos meistras – vienas gerbiamiausių žmonių (o tuo pačiu – vienas labiausiai niekinamų ir šitai išlįs ne kartą ir ne du). Jis saugo šimtmečius menančias tradicijas, moka arbatos ritualą, kuriuo pasimėgauti atkeliauja aukščiausios šalies galvos, karininkai, valdininkai. Šito amato mokama ir Norija, kuri, nors ir mergina, turės perimti tėvo darbus. Visgi būtent arbatos ritualas šiai šeimai atneša nelaimę, kuri pradeda šiurpių įvykių grandinę.

Pasirodo, pasaulis yra ne toks, kokį įsivaizdavo Norija ir kokiu visi tiki. Paslaptys yra šiurpios, bauginančios, kaip ir mėlyni apskritimai, atsirandantys ant žmonių durų. Kodėl mėlyni ir ką jie reiškia – perskaitykite knygą. Verta kiekvieno už ją sumokėto cento ir, turiu pasakyti, kad norėčiau turėti šios knygos tęsinį.

„Vandens istorija“

Kai lauke tokia kaitra, tai Majos Lundės „Vandens istorija“ skaitosi ypač lengvai, nes į pasakojimą lengva įsijausti kaip niekada. Ypač kai ryte nubundi, o telefone pranešimai iš naujienų portalų, kad Lietuvos gyventojai yra raginami taupyti vandenį, mat kol kas tvyro kaitra, o per žiemą sninga per mažai, kad vandens atsargos pasipildytų. Viskas perdžiuvę. Apsižvalgykite aplink ir pamatysite, kad lietaus – gerokai per mažai, nusekę upės, marios, viskas. Ir, nori nenori, turiu pasakyti, kad „Vandens istorija“ bei tai, kas šioje knygoje pasakojama, baugina.

Įsivaizduokite, kad gyvenate 2041-aisiais, kai visa Europa, visi žmonės bėga ten, kur vėsiau, kur, tikėtina, dar yra vilties išgyventi ir vandens. Žemė perdžiūvusi, suskeldėjusi, užtenka neatsargaus veiksmo ir įsiplieskia gaisras, be pasigailėjimo siaubiantis viską, ką randa savo kelyje. Vanduo (ir maistas) yra tai, ko meldžia ir ieško visi. Šitaip vedinas dukrele Lou už rankos keliauja į Šiaurę Deividas, drauge jie ieško Anos ir Augusto, žmonos ir mamos, sūnaus ir brolio.

Kadangi Maja Lundė mėgsta viename pasakojime maišyti kelis skirtingus laikus, taip yra ir su šia knyga. Dar viena veikėja – Signė – gyvena 2017-aisiais. Norvegė, kuri viena pati bando stoti prieš pramonę, sugalvojusią net, atrodytų, amžinų ledynų ledą pjaustyti gabalais ir pardavinėti šeichams. Kad jų kokteiliuose plaukiotų maži ledkalnių gabaliukai. Ji mato, kaip keičiasi pasaulis, ir iš visų jėgų stengiasi sustabdyti tai, kas neišvengiama, tačiau paprasčiausiai yra per sena.

Viename laike pasaulis keičiasi, kitame – jis jau pasikeitęs. O už visko slypi ir žmonių tragedijos. Kaip jie praranda mylimus žmones, vaikus, gyvenimus, kaip jie pasiklysta savo noruose ir savo tiksluose, kaip galiausiai pavargsta ir nori pasiduoti, bet vis atsiranda kažkas, kas priverčia eiti tolyn ir pirmyn.

Ir „Vandens istorija“ skaitosi taip pat puikiai, kaip ir „Bičių istorija“. Graži kalba, emocijos perteiktos žodžiais, o kai tvyro karštis, nuo kurio norisi slėptis namuose, supranti, kad, velniai griebtų, tai, kas rašoma, yra labai netoli nuo tikrovės ir nuo mūsų pasaulio. Galbūt net ne netoli, galbūt M. Lunde papasakojo tai, kas vyks toliau. Visgi lyginant su „Bičiu istorija“, „Vandens istorija“ kiek silpnesnė. Na, bent man taip pasirodė. Ypač romano pabaiga – čia pasigedau tvirtumo, aiškumo, kažkokio padėto taško arba daugtaškio.

Bet nepaisant visko, ieškokite, tikrai rekomenduoju, o mano namuose „Vandens istorija“ kartu su „Bičių istorija“ keliauja į mėgiamiausių knygų lentyną. Trumpai tariant, dar viena puiki leidyklos „Tyto Alba“ knyga.



Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *