Knyga, nuo kurios neatsiplėšiau per naktį: Tatiana De Rosnay „Saros raktas“

Knyga, nuo kurios neatsiplėšiau per naktį: Tatiana De Rosnay „Saros raktas“

Yra tokių knygų, nuo kurių negali atsiplėšti. Nesvarbu, kad antra nakties, kad keltis į darbą reikės, vis tiek – svarbu užbaigti ir sužinoti, kuo baigėsi istorija. Taip man nutiko su „Alma Littera“ prieš metus išleista knyga „Saros raktas“.

Niekada neslėpiau, kad man įdomios genocido, ypač, holokausto temos. Ir jaudina, ir norisi suprasti, patirti, bent iš dalies suvokti, kas buvo nutikę pasauliui, kai žmonės tapo priešais tiems, su kuriais metų metus, dešimtmečius, gyveno, draugavo, kūrė, buvo, kvėpavo ir t.t. Ir „Saros raktas“ – jautri knyga skirta būtent šiai temai.

Nežinau, kaip jūs, bet aš kažkaip niekada nebuvau girdėjusi apie holokausto įvykius Prancūzijoje, Paryžiuje. Kažkaip visada atrodė viskas aišku su Vokietija, Lenkija, kitais kraštais, bet ne Prancūzija. Tad „Saros raktas“ pasakoja būtent apie holokausto įvykius Paryžiuje. Ir Tatiana De Rosnay pasakojimą supina labai meistriškai.

Romanas turi dvi laiko linijas. Viena – 1942 m., liepa. Kaip tik tas metas, kai į Paryžiuje gyvenančios žydų šeimos duris pasibeldžia Prancūzijos policininkai. Visi bijojo vokiečių, o čia – prancūzai, atrodo, nieko blogo nebus. Bet yra. Motinai liepiama eiti su policija, dukrai – taip pat. Niekas nepamato, kad šeima dar turi mažyti berniuką, keturmetį. Sesuo, pagalvojusi, kad jam bus saugiau likti namuose, uždaro broliuką spintoje ir pasako jam, tuoj grįšianti, o spintos raktą pasiima su savimi.

Deja, situacija sudėtingesnė nei atrodo, nes Paryžiaus žydai suvaromi į Žiemos velodromą, o iš ten išvežami į laikinąsias, o vėliau – ir nuotines taip vadinamas darbo stovyklas. Ir mergaitei, vardu Sara, galvoje kirba vienintelė mintis – kaip pabėgti ir grįžti pas broliuką, kaip jį išgelbėti.

Antra laiko linija – jau maždaug 2000-ieji. Amerikiečių žurnalistė Džulija, ištekėjusi už prancūzo, gauna užduoti parašyti apie holokausto įvykius Žiemos velodrome. Pradeda viską aiškintis ir lyg dėlionė – gabaliukas po gabaliuko – atsiskleidžia šiurpūs įvykiai. Ir dar tokie, kurių prancūzai prisiminti, ar juolab, pasakyti, kad tai buvo tautos gėda ir kaltė, ne vokiečių nacių, nenori.

Nenoriu atskleisti per daug, tačiau naktį, kai perskaičiau romaną, iš esmės visą jį ėmiau ir atpasakojau savo vyrui. Tiek pagavo ir taip sužavėjo. Skaičiau ir ašaras šluosčiau, šiurpau ir sunkiai tikėjau, kad taip įmanoma, kad geltonas skudurėlis ant tavo drabužio nulemtų, kiek tu esi žmogus.

Žodžiu, ieškokite, skaitykite. Ypač jei holokausto tema yra nesvetimi ir skaitėte „Knygų vagilę“, „Anos Frank dienoraštį“ ir panašiai. Tikrai verta.



Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *