„Baltoji chrizantema“: knyga apie tai, apie ką greičiausiai nebuvote girdėję

„Baltoji chrizantema“: knyga apie tai, apie ką greičiausiai nebuvote girdėję

Man patinka knygos, kurios sujaudina ir priverčia norėti guglinti. Tokios, už kuriose užrašytų istorijų slypi bent lašelis tiesos. Matyt, todėl „Baltoji chrizantema“ atsirado mano „Milžino“ pasirinkimuose, o ją beskaitydama graudinausi tiek, kad, galiausiai, nusisukusi į lėktuvo langą tyliai teko šluostyti ašaras, kad niekas nepastebėtų verkiančios beprotės.

Jau esu pasakojusi, kad skaitau knygas apie holokaustą, apie karo padarinius. Ne tik tas istorines, bet ir tokias, kurios dedamos į grožinės literatūros lentynas.

Mary Lynn Bracht romanas „Baltoji chrizantema“ pasakoja apie tai, apie ką žinojau labai mažai. Apie įvykius, vykusius Korėjoje tada, kai Japonija buvo ją užgrobusi, taip pat, kai japonai buvo įsivėlę į Antrąjį pasaulinį karą.

Trumpa istorinė ištrauka: Japonija buvo užėmusi ir paskelbusi Korėją savo provincija 1910-1945 m. Tuomet korėjiečiai negalėjo turėti korėjietiškų vardų, tik japoniškus, kalbėti korėjietiškai, be to, turėjo kariauti už imperatorių, dirbti japonams ir t.t.

Kai kalbama apie karus, tai, ką tenka išgyventi moterims, yra suvokiama tarsi pagal nutylėjimą. Jos tampa grobiu pro šalį einančiam frontui – grobiamos, mušamos, prievartaujamos, žudomos. Taip pat nutiko ir Korėjoje, kai japonai nusprendė, kad šios žemės priklauso imperatoriui.

Būtent tai nutiko ir Korėjoje. Nesvarbu, visiškai mergaitė ar mergina, vyresnė moteris – visos jos buvo tinkamos tapti „paguodos moterimis“. Labai dažnai joms žadėdavo, kad eis dirbti kariuomenėje seselėmis, ūkiuose, namų tvarkytojomis. Kartais pravažiuojantys kareiviai joms tiesiog pasiūlydavo būti parvežtoms iki ten, kur eidavo. Ir viskas. Toliau niekas nebeklausdavo, ko jos nori. Beje, kodėl paguodos? Pirminė idėja kilo norint, kad japonų kariai neprievartautų žmonių užgrobtose teritorijose, taip pat stengiantis išvengti okupuotų teritorijų priešiškumo. Ironiška, bet įsteigiant tokius Paguodos namus, buvo stengiamasi išvengti ir venerinių ligų. Ir tai gana sėkmingai pavykdavo, mat prostitucija Japonijoje buvo prižiūrima valstybės.

Taip nutinka ir Hanai, kuri su šeima gyvena jūros pakrantėje ir nardo, rinkdama maistą, kad užsidirbtų pragyvenimui. Ji turi sesutę, kurią pažadėjo mamai prižiūrėti ir saugoti, kas bebūtų. Tad vieną dieną pamačiusi, kad į paplūdimį leidžiasi japonų karys, ji supranta, kad privalo mažylę išgelbėti. Šitaip patenka į nelaisvę. Ir, deja, ne į bet kokią – dailią merginą nužiūrėję japonai ją išsiunčia į Mandžiūriją, kur šiai tenka vienintelė paskirtis: 6 dienas per savaitę po 10 valandų aptarnauti japonų kareivius. Kaip reikiant įsiminė šiurpi detalė: paprastam kareiviui pusvalandis, viršesniam – valanda.

Knygoje pasakojama ir Hanos sesers Emiko istorija. 60 metų ji slėpė savo skausmą, gėdą ir sielvartą, ieškojo dingusios sesers, kentėjo pilietinį karą, matė, kaip miršta artimiausi. Viskas sudėliota taip, kad pasakojimas leidžia nuklysti į dvejus skirtingus laikus – tą, kai vyksta Antrasis pasaulinis karas, ir tą, kai greta Japonijos ambasados Seule pastatoma „Taikos skulptūra“, simbolizuojanti tai, ką karo metu teko patirti 50000–200000 Korėjos moterų ir mergaičių. Iš jų tik 200 papasakojo savo istorijas, o gyvos iki šių dienų išliko vos apie 20.

M. L. Bracht rašo taip įtaigiai, kad skaitydama galėjau tiesiog užčiuopti tirštą Hanos neapykantą prievartautojams, grobikams, jos neviltį ir skausmą mėginant pabėgti arba nepasiduoti, liūdesį dėl to, kad jos motina niekada nesužinos, kas jai nutiko.

Ir ne tik tai. Knygoje ne vienas elementas, leidžiantis geriau įsivaizduoti to meto nuotaikas, tvyrančią atmosferą, suprasti kultūrinius dalykus. Autorė prideda gausybę paaiškinimų, leidžiančių geriau susipažinti su Korėjos kultūra, pajusti, kas nutiko, kad šalis buvo padalyta pusiau.

Jei taip trumpai – labai stipri knyga visomis prasmėmis: ir istoriniais klodais, kuriuos atidengia, ir emociniu gyliu, ir po to liekančiomis nuotaikomis. Skaičiau skaitmeninę, bet 100% pirksiu ir popierinę. Tokias knygas norisi turėti savo namuose.



Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *