Tulžies akmenligė: ką valgyti po operacijos

Tulžies akmenligė: ką valgyti po operacijos

Aš žinau, kad dalį savo skaitytojų neabejotinai su šita tema užknisau. Visgi – tai mano asmeninis tinklaraštis, tad ir temos jame neretai – labai asmeninės. Šįkart noriu pakalbėti apie tai, kaip man sekasi atsigaudinėti po tulžies akmenligės, tulžies pašalinimo operacijos, mat praėjo nei daug, nei mažai – pusė laiko, kurį, kaip perspėjo chirurgas, privalėsiu būti atsargesnė ir laikytis mitybos režimo.

Taigi, pirmiausia – prabėgus savaitei po operacijos ištraukia siūlus. Pjūviai gyja gražiai, o kai traukia siūlus, suskausta akimirkai nesmarkiai tada, kai timpteli siūlą, kad jį nupjautų. Daugiau nieko nejusti. Vis dar miegu ant nugaros ir kairio šono, tačiau jau galiu prigulti ir ant dešinio šono – nieko baisaus. Beje, įdomi patirtis: kai kalbėjausi su bičiuliu apie jo savijautą (fizinę), jis minėjo, kad kone po mėnesio jam pavyko atsikelti iš lovos nepasiremiant ranka, aš – jau galiu tą daryti. Nežinau, kas tą lemia: ar kad jam buvo rastas uždegimas ir operacija truko ilgėliau, ar kad sportavau ir tiesiog geriau gyju.

Visgi mityba yra sunkioji ir griežtoji dalis. Pirmąją savaitę jaučiausi nuolat blogai, nors valgiau lyg ir tokį maistą, kuris man turėjo tikti. Pilvą skauda, išpūstas, pikta ir alkana visą laiką. Antrąją savaitę nusprendžiau, kad reikia imtis pokyčių. Ir pokyčiai buvo paprasti.

  1. Pradėjau gerai sukramtyti maistą. Patikėkite manim, atrodo, visiškai bazinis dalykas. Bet aš buvau įpratusi valgyti labai greitai (ir tebeesu), dažniausiai 10 minučių ir baigta – eime toliau veikti dalykų. Bet sena tiesa ta, kad virškinimas prasideda dar burnoje, todėl kuo geriau maistas sukramtomas, tuo lengviau skrandžiui ir visam virškinimo traktui su juo susidoroti. Dar įdomiau yra tai, kad, pavyzdžiui, jei turite bėdų dėl nuolat išpučiamo pilvo, reiškia, reikėtų pasistengti maistą sukramtyti geriau (ir kramtyti užčiaupus burną). Taigi, dabar, kai reikia valgyti, kramtau kiekvieną kąsnį ir valgau lėtai.
  2. Skysčiai ir skystesnis maistas. Šitai šiaip svarbu bet kam, o ypač tam, kieno tulžis pašalinta. Skystesnis maistas yra lengviau virškinamas, o skysčiai užtikrina, kad net ir sausesnis maistas bus suvirškintas gerai ir skrandžio neskaudės. Beje, radau įdomų patarimą: valgant išgerti bent stiklinę vandens. Žinau, yra ne vienas patarimas, kad taip daryti geriau nereikia, nes prasiskiedžia skrandžio sultys, bet… aš taip darau ir viskas puikiai virškinasi. Jums spręsti, kuo tikėti, o geriausia – išbandyti patiems.

Ką aš valgau

Pirmiausia – laikausi rekomendacijų ir valgau vien virtą, garintą maistą – jokio kepto, riebaus, aštraus, sūraus, saldaus. Taip pat visiškai nevalgau duonos, bandelių, beveik nevartoju prieskonių (visi vartojami yra tiesiog žolelės), sulčių išgėriau pirmą kartą po poros savaičių nuo operacijos.

Neslėpsiu, man labiausiai norisi saldumynų. Aš tokia emocinė valgytoja, man saldūs dalykai yra toks… Kai tiesiog neramu ir ieškai po visus namus, ką čia tokio skanaus suvalgius, kad ramiau būtų. Tai va, čia aš tokia. Bet per visas šitas dvi savaites suvalgiau pakelį avižinių sausainių – organizmui iš pradžių nepatiko, vėliau – kaip ir nieko buvo, bet šito pirkinio nebekartojau. Dar nesistengiu gerti ir labai stiprių arbatų, kaip kad mėgdavau iki operacijos. Tad visgi, ką aš valgau?

Racione yra labai daug košių. Perlinės, grikių, ryžių, avižų. Verdu visaip. Jeigu noriu saldžių ryžių, tuomet verdu ryžius su džiovintom slyvom ir lašeliu pieno be laktozės. Jeigu reikia kaip garnyro – verdu su druska. Tas pats ir su grikiais: būna, verdu tiesiog su lašeliu pieno, būna, įsipjaustau slyvą džiovintą ar kokį bananą. Avižų vartoju mažiausiai, nes, perskaičiau, jos pučia pilvą. Todėl atsargiai su jom. Beje, mėginau kažkada greitai paruošiamą avižinę košę iš pakelio, tai š*das, nes daug cukraus ir iš karto organizmas neigiamai reaguoja. O perlinės kruopos verdamos saldžiai kažkaip nelimpta – geriausia naudoti vėl – kaip garnyrą.

Ačiū Roberto mamai, turiu nuo senų laikų garpuodį. Tai jame garinausi brokolius, morkas, saldžias bulves (batatus), žiedinius kopūstus. Visos šitos daržovės (bulvės paprastos, beje, irgi) buvo įrašytos kaip galimos mano mitybos rekomendacijų lapuose. Iš pradžių (pirmąją savaitę) po garinimo dar blenderiu sutrindavau visas daržoves į košę, vėliau lioviausi ir valgiau tiesiog.

Žuvį garinau (arba viriau daržovių sriubą (žr. aukščiau) su žuvim. Beje, reikėtų atkreipti dėmesį, kad žuvis dažniausiai tinka tik balta ir liesa, riebesnės laikas ateis vėliau, pakentėkit. Man visai skaniai ta garinta žuvis buvo, kažkaip nesiskundžiau. Antrą savaitę prie visko įtraukiau ir vištieną. Pastarąją pjaustau gabalėliais ir šaunu į orkaitę kepti savose sultyse, nes virtos aš jos nemėgstu – sausa, prėska. Tiktų tik sriuboje, bet sukepiau visą vištą savose sultyse, tai dar nemėginau.

Pieno produktai, tokie, kaip varškė grūdeliais (radau 0,1 proc. riebumo), liesa varškė tiesiog, sunkoki, nemeluosiu. Valgau, skrandžio po jų neskauda, bet ilgai trunka procesai ir tikrai nesijaučiu ypač gerai. Tai atsargiau vartoju. Dar koją kiša tai, kad, pavyzdžiui, norėčiau virtinių, bet jiems reikia miltų, kad padėtų tešlą sulipinti, o aš nesu tikra vis dar, koks mano santykis su glitimu: ar toleruoju, ar nelabai. Bet galbūt pamėginsiu ateinančią savaitę. Užtat orkaitėje kepiau varškėčius su kokoso miltais, buvo visai skanu su liesu islandišku “Skyr” jogurtu ir vaisiais. Kalbant apie juos, valgau tik bananus, o prieš kelias dienas į racioną įsitraukiau ir pomelo. Tiesa, jei anksčiau man pomelo būdavo vakarui, dabar valgiau dvi dienas, dalindama po ketvirtuką ir gerai sukramtydama. Viskas puikiai.

Tikriausiai pastebėjote, kad iš esmės – mityboje labai trūksta riebalų. Pastarieji yra tas, ką padėdavo skaidyti ir virškinti tulžis, todėl ją išoperavus nurodoma, kad riebalų reikėtų bent kurį laiką vengti. Dienos norma yra maždaug šaukštelis sviesto. Tai aš antrąją savaitę į racioną įsitraukiau riešutų. Pradėjau nuo 4, vėliau skaičių padidinau ir dabar per dieną suvalgau 8-9, kartais vos daugiau – viskas puikiai.

Dvi savaitės tokios mitybos turi pliusą. Man rodos, pamečiau apie porą kilogramų. Tačiau nemeluosiu: buvau nuėjusi į darbą (mat atostogauju) kelioms valandoms, peržiūrėjau maisto automatus, supratau, kad iš ten – nieko valgomo man. Kadangi nebuvau atsinešusi pietų dėžučių, tikrai išalkau. Tad suvokiu, kad kai grįšiu po atostogų dirbti, teks kaip reikiant pasistengti nepamiršti mitybos ir to, kad maistas nuo šiol turi būti labai svarbi gyvenimo dalis. O tai, kad reikia galvoti, ką valgyti dabar, ką valgyti vėliau ir t.t., tikrai užknisa.



Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *