Tulžies pūslės pašalinimo operacija ir savaitė po jos: geriau nei galvojau

Tulžies pūslės pašalinimo operacija ir savaitė po jos: geriau nei galvojau

Rytoj sueina lygiai savaitė nuo dienos, kai man buvo padaryta tulžies šalinimo operacija dėl tulžies akmenligės, arba, sakant moksliškiau, cholescistito. Pasidalinsiu patirtimi, nes kai pati ieškojau šitos informacijos, neką teradau. Ir dėl to tikrai buvo labai baisu.

Operaciją man darė Vilniaus Lazdynų greitosios pagalbos ligoninės chirurgas Žygimantas Kuliešius. Kaip išsirinkau gydytoją? Remdamasi atsiliepimais ir ieškodama žmogaus, kuris būtų mokęsis jau nepriklausomoje Lietuvoje. Pavyko.

Operacija buvo paskirta ankstyvą rytą. Kažkaip buvau nusiteikusi, kad teks palaukti, mano nuostabai – 10 min. nuo atėjimo į palatą atkeliavo slaugė, atnešusi tokius juokingus marškinėlius, kuriuos reikia užsivilkti prieš operaciją. Mano atveju, juos vilkėjau gal kokias 7 minutes – taip greitai nukeliavome į operacinę. Ten gi žmonės keliauja nuogi.

Tulžies pūslės šalinimo operacijos metu reikalinga vadinama pilna narkozė, ji man buvo atlikta intraveninė. Gavau reikiamą dozę tiesiai į veną ir suveikė žaibiškai. Pradėjo viskas tirpti, dar mėginau kažko pasiklausti ir sąmonė aptemo.

Operacija nėra ilga. Kaip man aiškino, kad net ir rezidentai su tokia operacija susitvarkytų per maždaug pusantros valandos. Žinoma, tuo atveju, jeigu viskas tvarkoje, nėra uždegimo ar kitų bėdų. Manyčiau, mano atvejis buvo iš tų greitesnių. Pamenu tik tiek, kad lyg ir buvau žadinama ir garsiai šaukiama vardu, tik nežinau, ar tada, kai reikėjo perlipti nuo stalo ant lovos, ar bandant pažadinti iš narkozės.

Pervežta į palatą miegojau iki maždaug pirmos, pusės dviejų dienos. Žinau, neįprastai ilgai, bet tiesiog buvau labai pavargusi. Išėjimas iš narkozės nebuvo ypatingas, nepykino, nesijaučiau blogai, tik jaučiausi žiauriai pavargusi. O praėjus po operacijos kokioms šešioms-septynioms valandoms, seselė jau padėjo man stotis ant kojų ir eiti iki tualeto. Skaudėjo!

Blogiausia dalis buvo vakarop, praėjus geroms 8 valandoms nuo operacijos. Nes pradėjo skaudėti šoną ties skrandžiu, dešinėje pusėje, skausmas išplito į nugarą, vėliau – petimi aukštyn. Ir to skausmo, deja, nuraminti nepavyko nei keliomis injekcijomis, nei žvakute nuo skausmo, nei lašeline, nei dviem šaldymo maišais. Prasikamavau iki pat ryto tyliai inkšdama, o ryte keliavau dar į apžiūrą echoskopu, kad būtų patikrinta, ar tikrai viskas gerai po operacijos.

Viskas buvo gerai, o man skausmas pamažu ėmė rimti. Kaip paaiškino net ne vienas chirurgas, bet keli gydytojai – greičiausiai šitaip organizmas sureagavo į anglies dioksido dujas, kurios leidžiamos į pilvo ertmę prieš operaciją. Teko skaityti net ir tai, kad itin stiprus skausmas pirmas dvylika valandų po operacijos netgi nėra laikomas nenormaliu. Kaip bebūtų, man skausmas tęsėsi gerokai ilgiau, tačiau ilgainiui viskas nurimo.

Savaitė po operacijos nebuvo pati lengviausia. Pirmą naktį miegojau visiškai atskirai, ant sofos, ir miegojau prabusdama kas tris valandas ir vėl užmigdama. Nesijaučiau gerai, tačiau užkandau lengvos košės, nesublogavau.

Antrąją naktį krausčiausi į lovą, prireikė ir vaistų nuo skausmo. Tačiau pastarųjų gėriau tiesiog dėl komforto, ne dėl to, kad nebūčiau galėjusi iškęsti.

Absoliučiai sunkiausias dalykas po operacijos – kosulys, čiaudulys. Čiaudėti pradėjau tik dabar, ir tai, vos smegenys suvokia, kad čiaudulys užpuolė, tuojau puolu už nosies ir stabdau viską. Kosėju vos vos, lengvai, plaučių viršumi, kad tik nesujudėtų pilvo raumenys. Kodėl taip? Mat pilve yra keturi pjūveliai, perpjauta pilvasienė, raumenys, ir kas kartą, kai tik jų prireikia, tikrai labai skauda. Pvz., atsikelti iš lovos pirmomis dienomis buvo velniškas iššūkis.

Iššūkis yra ir maistas, mat organizmas nepaveža jokių riebalų arba bent jau didesnių jų kiekių, kepto, sūraus, sūdyto, saldaus ir t.t. maisto. Prie jo reikės įprasti laikui bėgant, o pradžioje – viskas virta, garinta, troškinta, daugiausiai košių, tokio maisto, kuris nepūstų pilvo, neužduotų pernelyg sunkaus darbo virškinamajam traktui ir t.t. Bet apie maistą reikėtų atskiro blogo įrašo, todėl šiame daug nesiplėsiu. Galiu tik pasakyti, kad mano teta, kuri buvo operuota lygiai tą pačią dieną, kaip ir aš, jautėsi gerokai geriau nei aš, grįžusi namo sugalvojo virtą dešrelę suvalgyti. Baigėsi tuo, kad paleido pilvą, ėmė pykinti ir likęs vakaras buvo pratęstas gurkšnojant vandenį. Man gi – pirma diena, kai maistas turėjo šalutinių pasekmių. Visas kitas dienas sekėsi visai gerai. Bet, nemeluosiu, norisi visko, kas yra sąrašo “vengtina” dalyje.

Kaip bebūtų, prabėgo savaitė ir aš šiandien tvarkiausi visus namus. Žinoma, nekeliu nieko ant rankų, net katino, mat mėnesį reikėtų privengti aktyvios fizinės veiklos, nešulių. Vien todėl, kad po tokios operacijos galima lengvai gauti pooperacinę išvaržą per pjūvį po bamba. Ir tada – laba diena, vėl ligoninė. Dar negaliu atsitiesti, negaliu ir greitai vaikščioti, tačiau sveikata gerėja sulig kiekviena diena.



Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *