Dvi knygos per dieną: Lauren Oliver ir jos „Meilės karštinės“ trilogija

Dvi knygos per dieną: Lauren Oliver ir jos „Meilės karštinės“ trilogija

Iki pat, jaučiu, spalio pabaigos neturėjau savo paskyros Goodreads platformoje. Susikūriau ir tada užsibrėžiau pusiau juokingą, pusiau rimtą tikslą – iki metų galo perskaityti 100 knygų. Kodėl juokingą? Nes iki metų galo buvo likę du mėnesiai, o man reikėjo prisminti viską, ką skaičiau šiemet. Pamėginau, ir, žinoma, kadangi knygų apžvalgų šiaip aš kaip ir nerašau, atsekti viską buvo sudėtinga. Tačiau po šiandien perskaitytų dviejų knygų man liko dar 14 knygų iki gruodžio 31-osios.

Kas buvo per knygos, kad perskaičiau net dvi? Tokios, kad dabar Sena.lt ir kitose platformose ieškau, kur galiu nusipirkti visas tris istorijos dalis. Nes skaičiau Milžinas.lt platformoje skaitmenines ir, kadangi ryte surijau, supratau, kad turiu jas turėti savo namuose.

Kalbu apie Lauren Oliver parašytas „Delirium“, „Pandemonium“ ir „Requiem“.

Trilogija nėra nauja. Ne veltui ieškau jos nusipirkti skaitytų knygų platformose. Ir pavadinimai visų trijų dalių tokie, kad pamačiusi žagtelėjau, o perskaičiusi anotaciją tikėjausi kažkokio paaugliško skystalėlio. Dėl vieno neapsirikau – trilogija tikrai tinkama paaugliams. Bet kitkas mano lūkesčius pranoko net kelis kartus.

Meilė tapo grėsme

Lauren Oliver sukūrė labai keistą pasaulį. Veiksmas vyksta JAV, tačiau ne tokioje, kokią įsivaizduojate. Didžiausia baimė čia – užsikrėsti meile. Na, kitaip tariant, įsimylėti. Apskritai, emocijos šiame pasaulyje yra prilyginamos bakterijoms. Jų norima atsikratyti, nematyti, o bet koks nesusivaldymas yra laikomas smerktinu, netgi – baustinu. Visgi pati blogiausia iš visų yra meilė. Tai tiek blogai, kad visuomenę stengiamasi nuo šios grėsmės „išgydyti“.

Procedūra man skaitant priminė lobotomiją. Mat kiekvienas pilnametis šios visuomenės asmuo sulaukia procedūros, po kurios visiems laikams atsikratoma emocijų. Nėra jokios meilės, partneriai parenkami pagal specialius testus. Kartais pasitaiko šalutinis poveikis, pavyzdžiui, nekenčiama vaikų. Tačiau jis nėra toks dažnas, kad procedūros būtų atsisakyta. Tad iki pat šios procedūros, kai užkertamas kelias “ligai”, berniukai ir mergaitės žaidžia atskirai, nemoka vienas su kitu bendrauti, o vėliau tiesiog jiems paskiriamas gyvenimo partneris. Ir tiek.

Bet drauge su šiuo pasauliu egzistuoja ir kitas. Ne visas procedūra pavyksta. Ne visi procedūros nori. Tiesa, pasakyti „ne“ negali – esi laikomas pamišėliu ir toks svaičiojimas gali baigtis blogai. Jei procedūra nepavyko, ji kartojama. Kartais pažeidžiamos smegenys. Bet užsikrėtusių meile yra nemažai ir jie gyvena anapus švarių, sterilių, nuo emocijų laisvų miestų.

Pagrindinė romano veikėja iš visų jėgų vengia „meilės“, berniukų, stengiasi sulaukti pilnametystės. Visgi galvoje jai kirba mintis, kad yra kitokia nei visi, kad turi defektą, dėl kurio kalta nelaiminga jos šeimos istorija. O be to, vieną dieną ji ima ir pamato vaikiną, visai kitokį, nei iki šiol jos sutikti pažįstami. Jis nepavojingas, mat emocijų šalinimo procedūra jam jau atlikta, tad Lena, arba Magdalena – toks romano herojės vardas – gali laisvai su juo bendrauti. Bendravimo su išgydytuoju įstatymai nedraudžia. Visgi paaiškėja, kad ne visi dalykai yra tokie, kokiais atrodo žvelgiant iš šalies. Ir vieną dieną du skirtingi pasauliai susiduria kaktomuša.

Nustebinęs pasaulis

Daug aš jums nepasakosiu, nes tikrai turite perskaityti patys. Liūdniausia, kad „Alma Littera“ pirmąją romano dalį išleido dar 2012 m., ir rasti jų parduodamų naujų internetu ar kur nors knygyne, matyt, nebeįmanoma. Bet skaitytų tikrai yra.

L. Oliver sukūrė tokį įtaigų pasaulį, kad, nemeluosiu, skaičiau ir maišydama kepamas bulves, ir valgydama, ir sėdėdama mašinoje, kol laukiau vyro, skaičiau visą dieną nuo ryto iki vėlaus vakaro, kol sužinojau, kuo baigėsi istorija. Meluočiau, jei sakyčiau, kad teko ašaroti – nosimi šniurkštelėjau dėl to, kad tuo pat metu grojo ir graudinanti daina. Bet širdis tikrai daužėsi skaitant įtemptas kovos akimirkas.

Išties smagu, kad, rodos, jau iš visų pusių išgvildentą „pasaulio po milžiniško pilietinio karo“ vaizdą L. Oliver sugebėjo pateikti naujai, pasiūlyti naujovišką scenarijų, kitokią istoriją. Man šis žarnas, ypač kalbant apie literatūrą jaunimui, atrodo išsemtas, o, pasirodo, dar galima plėstis ir plėstis. Liūdna, kad kaip dažniausiai tokio tipo romanuose būna, taškas čia nepadėtas. Atrodo, kad dar kažkur turėtų mėtytis ir ketvirtoji dalis. Tiesą sakant, ketvirta knyga yra – su keliais apsakymais iš minėto pasaulio.

Tačiau kaip bebūtų, jeigu jums patiko „Bado žaidynės“, „Delirium“, „Pandemonium“ ir „Requiem“ yra panašaus tipo romanai. Tad eikite į bibliotekas ir pasičiupkite gerą trilogiją šventiniam laikotarpiui.

Beje, Goodreads mane rasti galite čia. Arba mano tinklaraščio dešinėje pusėje esančiame bloke.

P.S.: Jei skaitote, bendraukime! Pasiūlykite komentaruose savo mėgiamų romanų, pasidalykite tuo, ką skaitote patys dabar!



Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *