Fantasy romanas, kokio nebuvau skaičiusi: “Graudaragio užkalbėjimas”

Fantasy romanas, kokio nebuvau skaičiusi: “Graudaragio užkalbėjimas”

Salomėja neseniai atšventė 11-ąjį savo knygų blogo (Šiukšlynėlis, kažkodėl) gimtadienį – sveikinimai ta proga! Ir aš kažkaip užmačiau jos skaitomų knygų statistiką ir pati panorau užsiregistruoti Goodreads, kad galėčiau sekti, ką perskaičiau ir kaip perskaičiau pati. Dabar mano blogo dešinėje pusėje rasite specialų įskiepį, kuriame matyti mano Goodreads paskyra ir, jei smalsu, galėsite matyti, ką skaitau šiuo metu ar, galų gale, kokias knygas perskaičiau. Bet čia ne apie tai.

Rodos, rugsėjį aš eidama iš sporto klubo užtaikiau į Gedimino prospekte vykstančią mugę, kurioje, be kita ko, buvo ir knygų. Man rodos, gal sostinės dienų proga čia ta mugė buvo. Ir “Tyto Albos” stende aš nusipirkau fantasy žanro naujieną, kurią palankiai pristatė leidyklos atstovai – Siiri Enoranta knygą “Graudaragio užkalbėjimas”. Tačiau iki kol sėdau skaityti, gerokai knyga turėjo palaukti. Nežinau, kodėl – gal kad rugsėjis buvo baisiai įtemptas, gal kad kažkoks skaitymo blokas buvo. Nors, kai pagalvoju, anoks ir blokas – gi skraidydama lėktuvais ryte rijau knygas. Tiesiog nebuvo laiko, kad galėčiau prisėsti ramiai ir atsiversti popierinę knygą.

Atsiverčiau ir… tikrai meluočiau, jei sakyčiau, kad “susivalgė” lyg koks sausainis su šokolado gabalėliais. Tikrai ne.

Siiri Enoranta yra 1987 m. gimusi Suomijos rašytoja. Ją, bent jau anotacijoje, vadina viena garsiausių knygų jaunimui rašytoja. Ir “Graudaragio užkalbėjimas” nėra pirmas jos kūrinys, o jau kažkelintas. Nepaisant to, apie rašytoją pirmą kartą išgirdau pasičiupusi šią knygą.

“Graudaragio užkalbėjime” pasakojama apie atokią salą, kurioje gyvena prieš daugiau nei 500 metų į ją atkeliavusi tauta, save vadinanti graudaragių žmonėmis. Kas tie graudaragiai? Slėpiningi stebuklingi gyvūnai, kurie tada, kai salos gyventojui sueina šešeri, jam pasirodo ypatingoje lankoje. Šešiametis ritualui paruošiamas ir nuvedamas susitikti su graudaragiu, o jo laukiantys žmonės groja ir šoka. Tai ypač svarbu, kad ritualas nusisektų. Dar salos žmonės vadinami liūdesio žmonėmis. Todėl, kad priklausomai nuo to, kiek ilgai vaikas mato graudaragį, tiek ir liūdesio jam teks gyvenime. Laimė tiems, kurie pamato graudaragį vos akimirką. Ir vargas tiems, su kuriais graudaragis užsibūna per ilgai.

O kitame pasaulio gale yra Sidrinėjos karalystė, kuriai vadovauja Skaisčioji Aušros princesė Sadėja. Ten pasaulis dar įdomesnis, mat jis šiek tiek pažįstamas iš knygų apie riterius. Yra rūmai, yra karališkoji giminė, yra diduomenė, yra prasčiokų kvartalas ir viskas, kas reikalinga tokio tipo karalystei. Įdomioji dalis yra ta, kad čia, Sidrinėjoje, pasisekė, jei esi mergaitė. Ir nepasisekė, jei esi berniukas, mat vyrai čia laikomi žemesne rūšimi, aistrų kankinamais ir valdomais padarais, kuriems svarbiausia yra daugintis ir elgtis gyvuliškai. Moterys – kas kita. Jos protingos, logiškos, apskaičiuojančios. Vyrų joms reikia kaip neišvengiamybės tik tam, kad pratęstų giminę. Netgi princesę Sadėją saugo moterys karės, o jos lovą šildo viena iš rūmų mergaičių.

Sidrinėja ypatinga dar ir tuo, kad ši karalystė – stiklo. Čia labiausiai vertinama profesija yra stiklės (berniukai stikliais būti negali) ir nuo pat vaikystės visos mergaitės mokomos stiklapūtystės paslapčių, kad vieną dieną galėtų stoti prieš princesę ir, jei pasisekė, patekti į rūmus. Ten patenka tik pačios gabiausios, protingiausios ir, žinoma, gražiausios, mat Skaisčioji Aušros Sadėja ne veltui turi tokį vardą – princesė yra stebuklingai graži.

Ir vieną dieną princesė sužino, kad kone mitinis auksakailis padarėlis, apie kurį ji girdėjo tik klausydama senų padavimų ir nuogirdų rūmų pakampėse, galimai egzistuoja. Tik kitame pasaulio krašte. Ir princesė išsirengia į kelionę, o sulig šia kelione prasideda nuotykiai, kurie, žinoma, neišvengiami, kai susiduria du kardinaliai skirtingi pasauliai.

Toliau aš jums nieko nepasakosiu, paskaitykite patys, tačiau pakalbėsiu apie Siiri Enoranta kalbėjimo būdą. Žinoma, jei skaityčiau knygą originalo kalba, galbūt kitaip viskas būtų, tačiau romanas dėstomas lėtai, banguojančiai. Taip lėtai, kad kartais skaitant puslapis po puslapio apima nuovargis – kiek dar gali ta kalba banguoti, suktis, nuklysti į lankas ir vėl sugrįžti prie esmės. Toks dėstymo stilius reikalingas, mat autorė stengiasi atkreipti dėmesį ne tik į tai, kas matoma iš šalies, bet ir į tai, kas tik jaučiama. Emocijoms čia skiriama labai daug dėmesio. Sakau, daugiskaita, tačiau tiesa ta, kad didžiausia ir visa apimanti romano emocija yra liūdesys ir melancholija. Tai lengvesnis, vos vos juntamas, lyg vėjas, lengvai pašiaušiantis pievos žolynų viršūnes. Tai gilus, sielvartingas, paskandinantis ašarose ir baisioje apatijoje. Net tada, kai kažkas pasiseka, čia nėra džiūgavimo, šauktukų, didžiųjų – visada kažkur už kampo tyko liūdesys.

Skaičiau netgi taip: viena ranka kočiodama varškės virtinius, kita – versdama puslapius.

Tačiau nepaisant dėstymo būdo, tikrai “Graudaragio užkalbėjimas” yra kažkas tokio, ko greičiausiai nebūsite skaitę. Nei joks “Haris Poteris”, nei “Žiedų valdovas”, nei “Sostų karai”, nei “Vampyrų dienoraščiai” ar… bet kas, ką galima įtraukti į fantasy žanro lentyną.

Ar įsitrauksiu “Graudaragio užkalbėjimą” į mėgiamiausių knygų sąrašą? Na, ne. Visgi akimirkos, kai pagaudavau save nuklystant į šalį ir vis pasiimant telefoną, manyčiau, daug pasako, kiek man stipriai tiko ir patiko ši knyga. Visgi knygą įpusėjus veiksmas įsivažiavo, atsirado daugiau veikėjų, detalių, sąrašio, ir padėti į šalį “Graudaragio užkalbėjimo” tikrai nesinorėjo. Tad skaitykite tie, kas pavargo nuo lig šiol čiupinėtų fantasy romanų.



2 thoughts on “Fantasy romanas, kokio nebuvau skaičiusi: “Graudaragio užkalbėjimas””

  • Šiukšlynėlis, kažkodėl :)
    Tai skiltyje Kontaktai ir kodėl “Šiukšlynėlis” tas kažkodėl išrištas :)

    O šios knygos labai noriu, nepaisant viršelio nepatrauklumo :)

  • Keistas dalykas, kad niekaip iki kontaktų skilties nebuvau nuėjusi – eisiu pasidomėti :) Aš mugėje, rodos, už 8-10 pirkau, žiūriu leidykloje šiandien vos vos brangiau. Kažkaip nesigailiu, kad pasidėsiu į nuosavą lentyną, nors ir į mėgiamiausių sąrašą nepatektų :)

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *