Labai keistas Laline Paull romanas „Bitės“

Labai keistas Laline Paull romanas „Bitės“

Anądien baigiau skaityti Laline Paul „Bitės“. Nusipirkau ją susidomėjusi tuo, kas rašoma anotacijoje. Kažkaip pačiupau pagalvojusi, kad man turėtų patikti. Ir neapsirikau, tačiau susižavėjau šia knyga tikrai ne nuo pirmo puslapio.

Jeigu atvirai, man netgi sunku įsprausti šią knygą į kažkokio žanro rėmus. Nes tai lyg fantastika, tačiau ne mokslinė. Nepaisant to, mokslinė tematika čia juntama netiesiogiai – knygos autorė akivaizdžiai turėjo stiprų mokslinį pagrindą kurdama istoriją apie bites. Tačiau jei ne fantastika ir ne maginė fantastika, tada… kas? Distopija? Utopija? Irgi ne. Žodžiu, papasakosiu aš apie viską nuo pradžių.

Visas romano veiksmas vyksta avilyje. Čia gimsta Flora 717 – bitė darbininkė. Net ne šiaip darbininkė, o sanitarė. Pati žemiausia grandelė visoje patriarchato struktūroje, mat sanitarėms net skraidyti neleidžiama: jų užduotis yra pasirūpinti, kad avilys būtų švarus ir tinkamai prižiūrėtas, kad jame nesiveistų parazitai. Ir, žinoma, sutvarkyti viską po aukštesnėje kastoje esančių bičių puotų ir kitko.

Nepaisant to, kad bitė gimė žemiausioje kastoje, ji kiek kitokia nei visos. Ju turi daugiau valios, stipresnę sąmonę, yra smalsesnė. Be to, didesnė, juodesnė ir plaukuotesnė už kitas. Matyt, dėl to ją netrunka pastebėti bitės žynės, nuo kurių priklauso visas avilio gyvenimas.

Ir, žinote, net rašydama trumpą turinio atpasakojimą suvokiu, kad mano žodžiai skamba blankiai ir nuobodžiai palyginus su tuo, kaip avilio gyvenimą aprašo L. Paull. Ji pasakoja apie tai, kad bitės turi savotišką kolektyvinę sąmonę ir atmintį, kad bendrauja signalais ir šokiais, kad kvapai joms papasakoja viską, ką reikia žinoti apie aplinką.

Ir jeigu galvojate, kad šis romanas yra koks nors keistuoliškas bitučių gyvenimo paveikslėlis, klystate. Pasirodo, avilyje vyksta gausybė dalykų, kurie kelia šiurpą, o pati avilio struktūra – represinė. Kiekviena bitė gimsta žinodama, kad turi paklusti ir tarnauti, kitaip tariant, jei jai lieps mirti – ši mirs, jei reikės žudyti – ši tą ir darys. Tad iš bitučių rojaus romanas pavirsta ganėtinai įtemptu kūriniu, kurio epicentre sukasi bitelė Flora 717 – jos akimis ir papasakojama visa istorija.

Romanas tikrai keistas. Toks, kurį skaitydami ne kartą susimąstysite, kad nieko panašaus greičiausiai nesate čiupinėję. Ir tas sutrikimas lydės pirmas kelias dešimtis puslapių. O vėliau – įsivažiuosite ir įsijausite taip, kad knygą bus neabejotinai sunku padėti į šalį.

Vienas gražiausių motyvų romane – Floros 717 bandymai išlipti iš jai prigimtimi nubrėžtų rėmų. Pamenat, kai sako, kad tik pats žmogus gali nuspręsti, ką jis gali, o ko ne, ir kad neverta klausyti aplinkinių, sakančių, kad kažko negali. Štai tas motyvas ir skamba sekant Floros gyvenimą.

Tačiau iš karto perspėju, kad knyga patiks ne visiems. Jeigu skaitote išimtinai šeimos dramas, meilės romanus, kažką panašaus, greičiausiai ir be mano perspėjimo pro šią knygą praėjote. Tačiau rekomenduočiau L. Paull romaną tiems, kuriems nėra svetima fantastika, paaugliška literatūra, maginė fantastika ir visokie keisti dalykai.

Beje, „Bitės“ yra rašytojos debiutinis romanas. Tikrai neblogas debiutas, sakyčiau.



Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *